"Aš turiu laiko gyventi", - lakoniškai tarstelėjo akmens ir medžio skulptorius, "Auksinį vainiką" už kryždirbystę pelnęs Antanas Vaškys, kai atsiprašiau, kad savo apsilankymu nutraukiau jo įnirtingą darbą. Zulino akmenį, išgaudamas ne tik savotišką pavidalą, bet ir muziką.
Kodėl įsikūrėte pačioje Žemaitijos nacionalinio parko glūdumoje, kur net žmogui įžengti draudžiama?
Mano tėviškė - už 10-ies kilometrų nuo šio Plokščių kaimo; melioracija nušlavė tėvų sodybą. Kai pradėjau užsiiminėti menais, reikėjo kažkur įsikurti su savo akmenimis, rąstais, trūko erdvės, gamtos, ir pradėjau ieškoti vietos, iš kurios niekas neišvarys. Galėjau nusipirkti sodybą prie pat ežero, kur dabar baisiausias agroturizmas, bet kaip vasarą darbuotis, jei aplinkui žmonės vaikščios, pliuškensis - nebūtų nei man, nei jiems gerai. Prieš dvidešimt metų susiradau nuošalų eigulio vienkiemį. Aptikau čia XVIII amžiaus koklių šukių, o akmenų, archeologai sakė, yra iš X amžiaus. Čia buvo senovinė tvenkinių kaskada, kai parėjau, pelkė lingavo; dabar užako.
Jums plaukus šukuoja kregždės, į kiemą ateina žvėrys...
Aš nešeriu vilkų kaip šunų, kaip tas Dabrišius. Negerai prisijaukinti laukinį padarą, gali jis piktam žmogui į letenas pakliūti. Ateina šernės su šerniukais. Pasakysiu, medžiotojai pripasakoja fantazijų, perdeda pavojus dėl susitikimų su žvėrimis, sureikšmina save. Antai kalu akmenį, triukšmauju, o pakeliu akis - elnias šieno kupetą drabsto, vaidina prieš pateles... O kai su Laume jodinėju po mišką, galiu visai arti žvėrių prijoti, jie pripažįsta kumelę sau lygia. Pritykinu pažiūrėti, kaip bebrai darbuojasi, žaidžia...
 |
| Galvažudiški atrodantys kirviai yra patys taikiausi, mat skirti sienojams, o ne galvoms tašyti. |
Tikras žemaitis iki galo niekad savęs neatvers, reik kažką ir sau pasilikti. Nustebino rašeivos, kurie džiūgavo pažinę Stanislovą Riaubą, tiek apie aną sužinoję. Su juo mano bočiai gyveno viename kieme, tai juokdavosi, kad meistras, čierką išlenkęs, suvaidindavo kokį cirką, bet tikrų dalykų neišpasakodavo.
Negaliu sakyt, kad esu Riaubos mokinys, bet tokie žmonės išties palieka pėdsaką dūšioje kaip bacilą. Jis buvo visai kitoks, ir tu nebijai būt kitokesnis. Pagal specialybę esu akmentašys, pastačiau paminklų nuo Beržoro iki Vilniaus. Prie akmens jėga - ne pats svarbiausias dalykas, turi savo galutinį tikslą, matymą, o tada ir darbas nebėr sunkus. Su medžiu gali žaisti, jungti, priklijuot, nuskelti, o akmuo reikalauja susikaupimo, koncentracijos. Mokiausi Telšių taikomosios dailės technikume, iš ten išėjo žmonės, kur mažiau mala liežuviu, daugiau daro rankomis.
Skulptorius Robertas Antinis sakė, kad šventas yra tas akmuo, kurį žmonės lūpų prisilietimais išduobė...
Sakralumas priklauso nuo aplinkos, konteksto, kam tu darai darbą - stalinizmo aukoms nukaldinau Pietą, 1863 m. sukilimo metu netekusioms sūnų motinoms. Lietuvoje nė viena gera skulptūra neatsirado šiaip sau, dėl gražumo. Esu šventai įsitikinęs, kad lietuviška skulptūra - krikščioniškas palikimas, tik 600 metų tradicija. Kiekvienas kaimas turėjo savo dubenuotą akmenį galulaukėj, kur iki šių laikų moterėlės skaudamas rankas plauna šventu laikomu vandeniu. Daugybė tokių akmenų atsidūrė skaldykloj, aš pats, kiek galėjau, bandžiau išgelbėti, parsivežiau, kitus sužymėjau, ketinau išpirkti. Bet melioratoriai juos nuvilko į skaldyklas ir pirmiausia piktybiškai susprogdino mano akmenis, kur su padažymais buvo...
|
| PAUKŠČIAŽVĖRIS sukurtas iš beržo gumbo. "Išgedusias gumbo vietas pašalinau, ir radosi uodega, įaugusi šaka, ir dvi galvos", - pasakojo A. Vaškys. |
Nuo mažens drožiu, ir mokytis pradėjau stalystės, bet technikume madoj buvo baldai. Po metų man bloga pasidarė nuo brėžinių ir teorijų, ir kursinį darbą padariau iš akmens. O medžiams kiekvienas lietuvis turi instinktyvią trauką, dirbdamas mokykloje pastebėjau, kaip maži vaikai greit pagauna drožybos ypatumus, o paaugusiems jau sunkiau. Mes 4000 metų tarp miškų gyvename, matyt, įauga medžio supratimo genas. Prisimenate filmą "Panelės Smilos sniego jausmas"? Kaip eskimai turi sniego pajautimą, mes dar didesnį - to medžio.
Kodėl jūsų medinukai tokiais sopulingais veidais?
Čia štai patriarchas Jokūbas, išdrožtas pagal Senąjį Testamentą, pasak legendos, gyvenęs 125 metus, nemirė, kol neišvydo sūnaus, atiduoto į vergiją. Kartą į mano parodą Plateliuose atvedė vokiečių delegaciją, tai jie sako, gražūs mano medinukai, bet liūdnoki. Nesusilaikiau, sakau: "Pirkit linksmus kvailus nykštukus, kuriais prie Lenkijos sienos laukai nustatyti."
Ar jūsų skulptūros turi prototipus?
Čia, atrodo, išvis jokių veido bruožų nėra, bet mama įžiūrėjo panašumą į močiutę. Štai tikra istorija apie ją: nusipirko moterėlė karvę - gražią, žvilgančią, bet savižindę. Kai laukuos su rėmais ant galvos pamatysit karvę, žinokit, turi dvasios iškrypimą, pati save išžinda. Tai turguje ir moterėlės visos juokėsi, sako, tą karvę ketvirtą kartą parduoda. O ji parsivedė karvę, užsitaisė švęstų žolių, susidėjo į klumpes ir ėjo smilkydama ratais, maldas kalbėdama. Žiūrėjo ta karvė nustebusi ir išgijo.
Gal ir pats įgaunate kokių galių iš gamtos?
|
| "Kai prieš dar nebaigtą darbą mano akivaizdoj žmonės nusiima kepurę prieš jį, matai, kad pripažįsta", - šitoks, anot meistro, yra iškalbingiausiais jo darbo įvertinimas. |
Skobiate medį tikslingai ar intuityviai?
Visaip būna. Bet kai prieš dar nebaigtą darbą mano akivaizdoj žmonės ima vertinti, nusiima kepurę prieš jį, matai, kad pripažįsta. Šį menininką, savo draugą išdrožiau žinodamas, kaip turi atrodyti, nihilizmą jo perteikiau. Bet dažniausiai medis parodo, ką iš jo padaryti. Tas paukščiažvėris, keliavęs į parodą Kuboje, gryna improvizacija, buvo labai mažai darbo: paėmiau beržo gumbą, pasiėmęs dvi dienas žiūrėjau, kas iš ano išeitų. Išgedusias gumbo vietas pašalinau, ir radosi uodega, įaugusi šaka, ir dvi galvos. Tokie senieji Šv. Jurgio drakonai buvo - su gyvatės uodega... O čia abstrakti skulptūra, bet gamtininkai joje atpažino besiporuojančius baublius, retus paukščius.
Žinau, kad išgarsėjote savo luotais.
Nacionaliniam Žemaitijos parkui padarėme dviejų iš Platelių ežero ištrauktų senovinių, Vytauto Didžiojo laikų - apie 1420-uosius datuojamų, luotų kopijas. Tai senesnė už Kristaus amžių laivelių tradicija - po plausto ir rąsto. Tik pakartojom seniausius principus, o tie ąžuolo luotai, archeologai sakė, galėjo priklausyti valdovams, tokie poniški, paslaptingi. Mes keturi vyrai vienu plaukėm, paskui aš ir savo šeimyną buvau susodinęs. Aš juk esu ir restauratorius, Švedijoje dirbau prie 400 metų medinių sodybų. Žemaičiai kai ką turi perėmę iš skandinavų, pavyzdžiui, sienas taip darė, o šie - iš mūsų. Stogus darome kaip prancūzai ir vokiečiai, o skandinavai gegnių nedaro, tik rąstus vieną ant kito uždeda. Tad mūsų meistrai dailidės puikiausiai Prancūzijoje ir Švedijoje dirba, o švedų meistrų nervai neišlaiko kruopščiai gegneles suvedinėt.
Jūsų dirbtuvė atrodo nuožmiai - galybė kirvių...
Ai, čia "bardakas", kaip priklauso. Iš koplyčių vagiamos šventųjų skulptūros, tai darau kopijas arba tą pačią koplyčią pritvirtinu vienu galu prie medžio, apkaustau. Čia mano senelio iš Riaubos pirktas rūpintojėlis, veiklus toks atrodo, labiau primena Perkūną. Senelis, Sibiran ištremtas, pažadėjo Viešpačiui, kad jeigu gyvas grįš, perėjęs golgotas, tai savo kieme klevan įkels rūpintojėlį. O šios klėties sienos mano yra kirviu perstatytos, ir tie jums galvažudiški baisuokliai atrodantys kirviai yra patys taikiausi - sienojams tašyti, ne galvoms. Jie, archajiški kuršių geležies įrankiai, turi ornamentus, su iškalinėtais kalvio inicialais. Tai kaip užkeikimas: gražus daiktas gerai dirba. Antai vedegos senovinės; atsekiau, kad buvo viduramžiais naudojamos, ir mano prosenis jomis avilius skaptavo...
Ko dar nenuveikėte?
Daug idėjų. Mano senelio Didvyčių kaimas, net buvo pervadintas į Didviečius (kad išnyktų žodis "vytis"), jau išnykęs, ir koplyčios sunaikintos. Tai galvoju pastatyti tam kaimui didelį akmens paminklą...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą