"Medžioklės scenos" žiūrovams leis pamąstyti ne tik apie nuodėmes

"Medžioklės scenos" žiūrovams leis pamąstyti ne tik apie nuodėmes

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą Mažojoje salėje - kovo 22 dieną čia bus rodomas režisieriaus Rolando Atkočiūno spektaklis "Medžioklės scenos" pagal vokiečių dramaturgo Martino Špero (Martin Sperr) psichologinę dramą.

Savamokslis dramaturgas, režisierius ir aktorius M. Šperas (1944-2002) pirmuosius pasirodymus scenoje derino su pagalbinio darbininko ir sargo darbais. Būdamas aštuoniolikos jis parašė savo pirmąją ir bene sėkmingiausią pjesę "Medžioklės scenos Žemesniojoje Bavarijoje", kurioje pavaizdavo savo paauglystės patirtį. 1966 m. pats autorius ją pastatė Brėmeno "Kammerspiele" teatre. Šis pastatymas jam pelnė vieno įdomiausių naujų vokiečių dramaturgų vardą. Įkvėpimo jis sėmėsi iš bavarų liaudies teatro pjesių, šiam tradiciniam žanrui suteikė šiuolaikinį politinį atspalvį, skatino kritišką žiūrovo santykį su realybe, akcentavo socialinių pokyčių būtinybę. "Medžioklės scenos iš Žemutinės Bavarijos" - pirmoji vadinamosios "Bavarijos trilogijos" dalis.

Pjesė "Medžioklės scenos" vadinama psichologine visuomenės studija, parašyta šiurkščia kaimiška kalba, pasitelkiant bavarų dialektą. Veiksmas vyksta viename kaime 1948 m. Per kaimo žmonių paveikslus ir jų tarpusavio santykius autorius negailestingai atskleidžia pokario Vokietijos mentalitetą ir parodo, kad karo pabaiga iš esmės nepanaikino nacistinės pasaulėžiūros, įsišaknijusios žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Moralinis nuopuolis tapo daugelio šeimų gyvenimo norma. Religiniais įsitikinimais ir bendruomeninėmis vertybėmis pridengiami žemiausi žmonių instinktai, neapykanta, žiaurumas, keršto troškimas. Jo vedama kaimo bendruomenė pastūmėja neįgalų jaunuolį į savižudybę, o kitokios seksualinės orientacijos žmogų - į žmogžudystę. 1968 m. pagal šią pjesę sukurtas filmas, kuriame vieną iš vaidmenų sukūrė M. Šperas.

Režisierius R. Atkočiūnas sako, kad ši dokumentinė istorija leidžia pamąstyti ne tik apie žmogaus nuodėmes - neapykantą, abejingumą, puikybę, pavydą, kerštą, bet ir apie teisingumą, tikėjimą, viltį, meilę šiuolaikiniame pasaulyje ir šiandienos įvykių kontekste.

"Šiandien situacija įkaitinta iki kraštutinumo ir panašėja į apokalipsę: sūnus prieš tėvą, motina prieš sūnų, anūkė prieš senelius ir t.t. Štai kas yra medžioklė! Meilės, tikėjimo ir vilties saulėlydis, neapykantos, gimusios iš abejonės, triumfas. Dievas tapo tik širma, tik figos lapeliu, kuriuo pridengiamos savosios niekingos nuodėmės ir manipuliuojama Juo tik saviems tikslams pasiekti. Abejonės ir nepakantumas kitiems pasiekė apogėjų, ištartas žodis nieko nebereiškia. Viduramžių žemėlapiuose neištirtos teritorijos buvo ženklinamos užrašu "Ten yra drakonų", nurodant, kad jos gali būti pavojingos žmogui. Jūrininkai paprastai tokių vietų vengdavo. Manau, kad teritorijos, kuriose yra nesilaikoma savų konstitucijų, turėtų būti pažymėtos šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Ir Lietuva, deja, atsidurtų tarp jų", - teigia režisierius.

Spektaklio scenografiją sukūrė garsus latvių dailininkas Martinas Vilkarsis, kostiumus - Jolanta Rimkutė, muziką - Algirdas Martinaitis. Spektaklio personažus įkūnys Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir kt.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder