Žurnalistė Eglė Černiauskaitė praėjusį penktadienį Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų skyriuje skaitytojams pristatė savo romaną "Visos Italijos dulkės", patekusį į skaitomiausių knygų dešimtuką.
Ką manote apie tai, jog knygas "kepa" dizaineriai ir namų šeimininkės?
Aš manau, kad kiekviena knyga, net jeigu ji parašyta ne "granto", yra kaip spygliai ir lapai, tai yra trąšus dirvožemis literatūrai, iš kurio galbūt laikui bėgant, išaugs kas epochinio ir didingo, paliksiančio pėdsaką literatūros istorijoje. O kas gali uždrausti žmogui rašyti ir, jeigu liepia širdis, pristatyti knygą leidyklai?
Sakoma, vyrai sėja savo sėklą po pasaulį, o nepatenkintos moterys - romanus...
Negaliu atsiminti visų savo emocinių proveržių, bet dingstis parašyti šį romaną buvo konfliktas su buvusiu darbdaviu, kuris labai iškritikavo mano varganą reklaminę žinutę. Jeigu būčiau jauna, eičiau verkti, o šiuosyk ėmiau ir parašiau pirmą knygos sakinį. Idėja buvo atsiradusi anksčiau, bet ką čia kapstysi, juk ne psichoanalizės seansas. Aš esu virtualaus pasaulio gyventoja ir rašau virtualius dienoraščius internete.
Sakėte, Jūsų romanas - delikatesas, pyragaitis. Bet štai Prusto romano "pyragaitį" skanauji dešimtmečius, o "Visos Italijos dulkės" - vienadienis.
Taip. Tai yra kaip kavos puodelis, sūrio gabalėlis prie gero vyno.
Rengiatės vykti į Veneciją, kur, gali būti, pradėsite dar vieną romaną. Bet sakėte, kad Romoje neieškojot nuotykių, pakako stalelio, vyno taurės ir rašiklio.
Žinot, aš labai gerai jaučiuosi išvažiavus. Jau vien dėl to, kad mano darbai nevažiuoja iš paskos. Man iš tiesų nereikia su kuo nors susipažinti ir ieškoti potyrių, nes turiu lakią vaizduotę, aš tiesiog stebiu žmones. Italai kitokie tuo, kad linksmesni, paprasčiau į viską žiūri, mažiau gėdinasi reikšti emocijas. Lietuviai labiau emociškai užspausti.
Ar žurnalistiką laikote prasmingesniu užsiėmimu už romanų rašymą? Juk žurnalistas atkapsto, kas svarbu visiems, padeda, kaip koks skautas. Kokį savo straipsnį laikote aštriausiu?
Žinot, visa yra reikšminga tiek, kiek tu pats prasmės įdedi į savo darbus. Po kažkiek metų niekas neprisimins nei mano straipsnių, nei knygos, bet ar galvoji apie tai, kokia prasmė rytais išlipt iš lovos, eit į dušą, dengti stalą vaikams ir kalbėtis su vyru? Amžinybės kontekste tai visiški niekai.
Dabar į galvą ateina tik straipsnis apie Raselę, kuriai prieš 20 metų tėvas traktoriumi nupjovė kojas. Aš buvau viena pirmųjų, ją prisiminusi ir susiradusi jau suaugusią, ir visus tuos žmones, kurie jai padėjo. Šiaip aš nerašau aštrių medžiagų, bet moteriškuose žurnaluose "darau gliancą", kurio paskirtis teikti grožį, ir panašiai. Manau, kad labai dažnai, ieškodami giliausių prasmių, pamirštame, kas elementaru, kas yra paviršiuje. Ir nematome žavingos akimirkos, kad šiuo metu šilta, nelyja ant galvos, malonus pašnekesys, ir ši akimirka praeis, ir jos nebepagausi. Mėginame projektuoti gyvenimą, kaip gyvensime po dešimties metų, o rytojus gali ir neišaušti.
Ar medžiagą romanui traukėte iš savo patyrimų?
Man nereikia vaikščioti skustuvo ašmenimis, kad žinočiau, kaip elgčiausi kokioje situacijoje. Manęs dažnai klausia, kas knygoje yra autobiografiško. Tikriausiai atidaviau herojui savo pomėgius. Aš negaliu įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, automobilyje klausantis "YVA" arba visą laiką leidžiantis parduotuvėse; ko gero, jį sušaržuočiau, ir nepataikyčiau. Tegalėjau aprašyti moterį, kuri mėgsta operą ir hedonistinius džiaugsmus, - juokiasi.
Sakykit tiesą, ar, duodama interviu daugybei kolegų, nepasipūtėte? Gal, rašydama antrą knygą, pakelsite sau reikalavimų kartelę?
Ne, ne. Man su saviverte viskas gerai maždaug nuo 30-ies metų, - juokiasi. Aš esu gana pareigingas ir disciplinuotas žmogus, ir nervinausi, kad nespėju tesėt visų pažadų redakcijai. Bet paskui pasakiau sau: "Černiauskaite, pasilik sau bent vieną sielos kertelę, kuri nepaklūsta disciplinai". Ir romanas man buvo atostogos!
Keldamas kartelę, gali labai apsigauti. Aukščiau bambos neiššoksi. Čia ne sportas. Garsi rusų atletė, šuolininkė į aukštį, Jelena Isanbajeva kas mėnesį pagerina savo rekordą vienu centimetru, bet už tai gauna tam tikrą sumą "žalių". Naujo romano darbinis pavadinimas - "Kaip korta krenta".
Net nežinau, kaip naujas mintis pavyks sudėlioti ant popieriaus; nesitikėjau, kad parašysiu ir pirmąją knygą, įsivaizdavau, kad blogiausiu atveju iš tų pastebėjimų galėtų išeiti pamfletas ar feljetonas... Būti išvadinta grafomane nelabai bijau, nes labai mėgstu rašyti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą