Keisčiausia, kad fotografijose regint kasdieniškiausius kioskų pardavėjus ar gatvėje besigrūdančius turistų būrelius parodos lankytojo vis tiek neapleis romantiško jausmo potyris.
Paryžius - bene labiausiai turistų lankomas miestas pasaulyje. Architektūrinių paminklų ir legendinių vietovių esama kiekviename mieste. Kodėl šis yra išskirtinis? Gal dėl to, kad kažkada Prancūzijoje virė pasaulio veidą keitusi revoliucija, kurios šūkis "Liberté, égalité, fraternité" ("Laisvė, lygybė, brolybė") ir dabar puikuojasi ant prancūziškųjų euro monetų. Gal dėl to, kad masinės kultūros mašina per daugelį metų sugebėjo sėkmingai tiražuoti Paryžių kaip meilės, meno ir laisvės buveinę. Filmuose ir populiariose dainose šis miestas reprezentuoja ne Prancūziją, o meilę. Turbūt net Verona su Romeo ir Džuljetos istorija nėra tokia garsi kaip Paryžius.
Tad ir S. Kancevyčiaus fotografijų paroda vien pavadinimu iškart nurodo, kad lankytojas gali tikėtis kažko romantiško. Šis krūvis slypi miesto pavadinime - kiekvieno žmogaus sąmonės veidrodyje šmėstelės Eifelio bokštas, kanoninė Robert Doisneau besibučiuojančiųjų fotografija, sviestiniai raguoliai, kava, popietė gatvės kavinėje, Sena... Kas keisčiausia - visai nesvarbu, ar žmogus yra lankęsis pačiame Paryžiuje. Nesilankęs jis gali net dar stipriau jausti šio kultinio miesto trauką. Nes tie, kas patys riedėjo metro į garsiąją Šatelet (Châtelet) stotelę, žino, jog mieste netrūksta ne tik romantikos, bet ir skurdo, neteisybės, nuovargio, konfliktų…
Ir pats S. Kancevyčius pasakodamas apie savo Paryžiaus regėjimą prisipažino norėjęs apžiūrėti ne tik fasadinį miesto veidą, bet ir tai, kas slepiasi po jo blizgančiais apdarais. Fotomenininko kelionėms nereikėjo žemėlapių, kaip pats juokėsi, pagrindinis krypties ženklas tyrinėjant miestą buvo visur matomas Eifelio bokštas. Pagrindinis objektas visur yra žmogus - jis arba jie kompozicijos centre visa povyza.
Visas fotografijas taip pat vienija ir chromatinė plotmė - jos beveik juodai baltos, spalvų sodrumas sumažintas tiek, kad iš jų belikusi vien nuojauta. S. Kancevyčiaus pasirinkta spalvinė raiška nenustumia vaizduojamų situacijų į praeities plotmę, jos lieka artimos, tačiau tarsi padengtos nostalgijos patina, šydu, kuris tik šiek tiek prislopina ir atitolina vaizduojamo miesto kasdienybės judesius, kad pastarieji pernelyg aštriai nerėžtų juslių.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą