"Nešioju savyje altorių"

"Ta dieviška kibirkštis kūryboje tikriausiai yra, nes negi aš pats taip sugalvočiau", - sako skulptorius Rimantas Sakalauskas, vienas iš devyneto 2006 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų.

Jis įvertintas už istorinių ir sakralinių erdvių simbolinį įprasminimą Kretingos bažnyčioje bei Kryžių kalno vienuolyno ansamblyje.

Kokią vertę Jums turi Nacionalinė premija?

Ženklią. 42 tūkstančiai litų premijos - man didelis įvykis. Ir skolas galėsiu ramiai atiduot, ir šiek tiek atsikvėpti, negalvoti apie dujas ir elektrą.

Kokiomis aplinkybėmis sukūrėte Kryžių kalno vienuolyno Šv. Pranciškaus stigmų gavimo koplyčios altorių, tabernakulį ir pulpitą, altorius Kretingos bažnyčioje?

Po ilgos pauzės: "Kiekvienas didesnis darbas, kuriam prireikia daug laiko, be abejo, turi savo istoriją. Sukūriau septynetą altorių, kurie tokie skirtingi, lyg juos būtų darę skirtingi žmonės. Bet nesu toks gražbylys kaip amžinatilsį Jurgis Kunčinas, kad pavyktų tai apsakyti.

Nė iš tolo nelyginčiau menkų kūrybinių kančių su tikrųjų Sibiro ar pokario tautos kankinių iškentėtomis, nors buvo visko. Tačiau optimistinis - prisikėlimo tikėjimas. Ir tas džiaugsmas šimteriopai atperka tuos "suspaudimus".

Gal tik būna "kentėjimų" mano šeimai, kai vaikštau paniuręs, niurgzlus, nepatogus kitiems, nešiodamas savyje tą augantį altorių. Ir kokį devynetą jo eskizų sudeginu savyje, kol išnešioju tą vienintelį. Aš prie to jau įpratęs - tai mano gyvenimas.

Kas yra Jūsų kūrybos savastis, grynuolis, išskiriantis Jus iš kitų skulptorių? Esate revoliucingos kūrybinės dvasios?

Dar nuo studijų Dailės institute laikų domėjausi įvairiomis kultūromis, ir be knygų gyvent negaliu, ir manyje yra tie matyti paveikslai, sutikti žmonės, bet jeigu kaip nors kopijuočiau kitus meistrus, negerbčiau savęs. O toks "komplimentas" kaip "revoliucionierius" man tektų paskutiniajam iš jo vertų, - juokiasi pokalbininkas.

Vieniems skulptoriams svarbu kurti valstybingumo ženklus, ir jie stato šalies valdovų statulas. Jūs kuriate sakralųjį meną...

Taip išėjo, kad prieš dvidešimt metų susipažinau ir susidraugavau su pranciškonais, kurie į pasaulį žiūri panašiai, kaip ir aš. Ir broliai supranta mano juoką, kai vadinu juos Viešpaties valkatomis; tai dvasinio būvio, švytinčio talento dalykas. O per juos - tai ir darbai bažnyčiose ir vienuolynuose.

Iki tol kūriau antkapius, nes tame amžinybės mieste man leido daryti tai, ko anuomet negalėjau rodyti parodose. Bet broliu savęs vadint negaliu, nes turiu šeimą, ir neatsižadu materialinių dalykų; man reikia dirbtuvės, daug visokių įrankių ir chemikalų, ir knygų. O šiaip kaip Pranciškus Asyžietis aš labai myliu visokius žvėriukus ir augalus, - vėl juokiasi skulptorius.

Esate sakęs, kad kultūra - ne tik poemos ir simfonijos, bet visas žmogaus gyvenimas ir veikla. Ką mėginate keisti, kokias vertybes diegiate savo vaikams?

Jeigu bažnyčioje matau kičo ir šimtą "nekultūringų" skulptūrų, tai ne mano reikalas šaukti, kokios jos baisios. Mano priedermė padaryt vieną, kuri būtų nebaisi. Tik taip matau prasmę kovoti.

Stengiuos, kad mano vaikai nenusisuktų sprando; tokia pedagogika. Bet jeigu sekmadienį būna mišios, tai pirmadienis man - šventė, nes susitinku su Antakalnio "Šilo" mokyklos vaikais, kuriuos mokau lipdyti iš molio. Stengiuosi nepalikt savo piršto ant to vaiko darbo, kurį padaro taip, kad man yra ko pasimokyt.

Menininkai ima kalbėti, kad jų darbas toks pat kaip staliaus ar duonkepio. Bet juk yra kažkoks menininko skiriamasis žymuo? Ar galima kalbėt apie misiją?

Gerai klausiat: ar galima kalbėt apie misiją? Man atrodo, paskaičius kultūrinius ir antikultūrinius leidinius, ten tik ir kalbama apie aukščiausius dalykus. Iš manęs tikrai neišgirsit ko panašaus. Gyvenu laimingas tuo, kad galiu ir moku šį tą padaryt.

Mane liūdina, kad Dievo apdovanoti švytėjimu ir galia menininkai pradeda "daryti pinigus", nors kartais tam lyg būtų pasiteisinimas - liga ar aplinkybės. Nedrįstu sakyt - išduoda tą Dievo dovaną, bet aš tikrai mačiau tokio apsisprendimo rezultatus ir baisius nuopuolius. Ir tuomet gali slėpti savo bejėgystę, kalbėt tarptautiniais žodžiais, remtis autoritetais - kurdamas meną, nepasislėpsi. Apnuogini širdį, išsirengi visas.

Jūsų neskaudina jaunųjų kūrėjų iššūkiai, tarkime, Kristus ant kryžiaus iš pūvančių žuvų ir panašiai?

Tyčiojimasis iš tradicinių vertybių mane mažiau piktina, nors esu tikintis žmogus. Kiekvieno reikalas, ką pasirinkti, ir kartais net talentingai nupaišytame peizaže stebuklingu būdu būna Dievas.

Kai kas padaro šokoladinį Kristų ar kontroversišką Mariją, ir jeigu tai daro spręsdamas savo santykį su Kūrėju ir problemą, ir tai yra tikra - viskas gerai. Tačiau mane perveria A. Maceinos pasakyti žodžiai: "Jie gyvena taip, lyg Dievo išvis nebūtų." Įsivaizduojate, tam tikra dalis mūsų visuomenės būtent taip ir gyvena.

Ar sunkus tas talento kryžius, kai nuolat tenka nutrinti ribą tarp "noriu" ir "galiu"?

Aukštesnis turbūt būtų architekto "laipsnis", nes architektūra valdo visus menus. Bet skulptoriaus rankos irgi daug gali: jeigu skulptūrą darysi iš siūlų, tai jau bus tekstilė... Kartais nemoki naudotis medžiaga, kurios net rankose nesi laikęs. Štai Kretingos bažnyčios rūsyje kurdamas centrinį altorių, kuriame, kaip ir kriptoje po juo, sulaidoti švedų gyvų užmūrytų pranciškonų palaikai, užsinorėjau itališko stiklo mozaikos. Ir pranciškonai man leido, tik nepaklausė, ar moku... Kai reikia, atsiranda ir mokytojų.

Kokių žmogiškų silpnybių turite, ką sau prikištumėte?

Na, jaunystėje prikvailiodavom visi, ką jau čia, bet baisių totalinių nuopuolių nebuvo. Mano charakteris yra nerimastingas; gal dėl to išėjo taip, kad turiu daryt tokius ilgus ir kruopščius darbus - kad apsiraminčiau. O meilė moteriai? Aš labai myliu savo žmoną ir vaikus, ir tėvus. Yra tokių menininkų, kurie jų atsižada, kaip ir tėvynės, nežiūrint to, kai kurie irgi daug nusipelno meno istorijai.

Kuo pasidžiaugsit, sėsdamas prie šventinio stalo? Ir ką planuojate ateičiai?

Pradėsiu nuo galo. Jau minėjau, kad aš nekuriu grandiozinių planų, man geriau tyliose vietose triūsti - kapuose, bažnyčiose, negu aikštėse, juolab centrinėse. Nemanau, kad gavęs nacionalinę premiją, labai susireikšminsiu; lankysiuos tose pačiose krautuvėse ir nuošaliose kavinukėse.

Vakar atvežė vienokią medžiagą, šiandie - kitą. Darysiu Antakalnio kapinėse ant Menininkų kalnelio mozaiką. Esu pranciškonams šį tą pasižadėjęs, bet neišsiduosiu. Kol visa - galvoje, užuomazgos jautrios, baisu šnekėti. Nesu apsėstas kokių nepaprastų idėjų, jus gal nuvyliau, ne to tikėjotės...

Na, o per Kūčias tradiciškai susėsim prie stalo su sese, kurią retai matau, su mano gyvais ir sveikais tėveliais, su šių vaikaičiais ir provaikiais, ir prisiminsim visus mūsų mirusiuosius - tai vienas didžiausių ir tikriausių džiaugsmų.  

Ivona ŽIEMYTĖ