Kalbiname Ireną Klimavičienę - dailininkę, Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklos pedagogę, profesijos mokytoją-menų metodininkę, parengusią interjero apipavidalintojų pirmąją laidą, surengusią ne vieną autorinių darbų parodą, o šiandien padedančią pasiruošti parodai ir kitiems renginiams, kurie vyks per mokyklos atvirų durų dienas.
- Kuo jums buvo įdomi praėjusi savaitė?
- Ruošiamės atvirų durų dienoms. Jos prasidėjo savaitės viduryje ir baigsis gegužės 18 dieną. Norime, kad lankytojai parodoje pamatytų siuvėjų, interjero apipavidalintojų ir floristų kūrybinius darbus, galėtų susipažinti su mokyklos pasiekimais, konsultuotis. Taip pat ruošiu mokyklos vizualinį įvaizdį, kurį pristatysime Šiaulių universitete. Šiame renginyje dalyvaus visos Lietuvos mokyklų bendruomenės.
- Jūs mokykloje dirbate devyniolika metų. Tačiau pastovumas neužgožia nei jūsų kūrybinio darbo įvairovės, pokyčių, nei mokyklos keitimosi...
- Per tuos metus niekada neteko dirbti to paties darbo. O pradėjau nuo gobeleno būrelio. Tiesa, už gobeleno darbus buvo gauta daug apdovanojimų, įvairių medalių, prizų net už Lietuvos ribų. Vėliau išsirutuliojo kitos kryptys: drabužių dizaino, tekstilės, odos. Ne tik moksleiviai, bet ir aš dalyvavau autorinėse parodose Vokietijoje, ekologijai skirtoje parodoje bei parodoje "Baltijos tekstilė ir oda", kuri vyko Vilniuje.
- Kuo šiandien patraukli mokykla?
- Šiuo metu mokykloje mokosi 600 moksleivių. Keitėsi specialybės. Pradėti ruošti siuvinių konstravimo specialybės studentai, išleista interjero apipavidalintojų laida. Mokykla dalyvauja tokiuose tarptautiniuose projektuose kaip tekstilė be ribų, menas ir dizainas profesinėse mokyklose, tautinio drabužio kūrimas ir daugelyje kitų. Moksleiviai, dalyvaudami tarptautiniuose konkursuose, laimi prizines vietas. Paskutiniaisiais metais pirmąsias vietas laimėjo Alina Genčaitė, Liudmila Ignotienė, Jolita Rimeikienė. Mokyklą garsina sportinė ir kitokia veikla. Tarp jų - ir meninio būrelio darbai, kurie ne kartą buvo eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Estijoje, Ukrainoje, Vietname, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje. Mokyklos gyvenimą praturtina ir išvykos į giminingas mokyklas Lietuvoje bei užsienyje. Galima drąsiai sakyti - mokyklos įvaizdis jau sukurtas.
- Kokioje šalyje lankėtės paskutinį kartą?
- Prieš mėnesį buvome Norvegijoje. Norvegai dievina kūrybą, bet patys tam neskiria laiko. Didžiulias ovacijas pelnė mokyklos folklorinis ansamblis. Užsieniečiai buvo sužavėti ne tik jaunimo dainavimo, bet ir piešinių, kitų kūrinių. Jie yra racionalesni, mes - emocingesni. Bet, nežiūrint į tai, interjeras labai meniškas, ypač viešbučių, barų, daugelio namų. Reikia pasakyti, kad jie kičais nepuošia patalpų. Pas draugus norvegus mūsų moksleiviai pasiliko dešimčiai dienų. Mums smagu, kad mokyklos auklėtiniai paliko puikų įspūdį, norvegus jie tiesiog sužavėjo. Gegužės mėnesį mokykla pasitiks svečius iš Norvegijos Klaipėdoje.
- O kokį įspūdį jums paliko Norvegija?
- Tai maža šalis, kaip ir mūsų Lietuva, čia taip pat žmonės nuoširdūs, kaip ir pas mus. Nustebino, kad Užpoliarėje buvo šilčiau nei Lietuvoje, termometras rodė... šešis laipsnius šilumos, o Osle buvo taip pat šilčiau nei Klaipėdoje, pliusinė temperatūra. Svajojau pamatyti ruonių, elnių. Deja, elniuką pamatėme... tik muziejuje. Norvegai valgo daug sintetinio maisto ir užsigeria pepsikola. Populiariausias užkandis - šalti, dideli sumuštiniai. Nors fiordai įspūdingi, bet man trūko žalumos, medžių - žodžiu, Žemaitijos lygumų peizažo.
- Kuo jūsų biografijoje svarbi Žemaitija?
- Esu šių kraštų žmogus. Gimiau Pėžaičiuose. Vėliau gyvenau Švėkšnoje. Neužmirštamas miestelio parkas su geltonų lapų šūsnimis ir žiugždesiu po kojomis. Man kiekvienas ruduo brangus, gal todėl, kad esu gimusi lapams krentant. Iš Švėkšnos išvažiavau mokytis į Telšių taikomosios dailės technikumą, po to studijavau Vilniaus dailės institute. Čia įsigijau interjero ir įrenginių specialybę. Teko dirbti Alytuje, bet neprigijau Dzūkijoje. Tad mielai grįžau į Vakarų Lietuvą. Net atsimenu tikslią dieną. Tai buvo 1982-ųjų lapkričio 18-oji. O atsimenu todėl, kad mažajam sūnui buvo tik dešimt dienų.
- Ar vaikai pasirinko tėvų dailininkų kelią?
- Sūnus Rokas baigė studijas Klaipėdoje ir liko čia. Jis - dizaineris. Mažasis Dovydas studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Jis jau - antrakursis. Sūnus pasirinko skulptūrą. Toks pasirinkimas buvo netikėtas. Jis puikiai piešė, artimiau būtų buvusi tapyba ar grafika. Labai nenorėjau išleisti į Vilnių, kalbinau, kad studijuotų Klaipėdoje. Tačiau čia jam mažai veiklos. Vilniuje jis prisigalvoja visokių užsiėmimų: tai prie pramogų centro "Akropolio" piešia šaržus, tai filmuojasi pramoginėje laidoje "Telepica". Kitą savaitę sūnus grįš, tuomet važiuosime į Švėkšną.
- Ar lepinate sūnus?
- Kartais lepinu, grįžęs Dovydas nori gardumynų iš bulvių - iškepu tarkuotų bulvių blynų, bet cepelinų neverdu, nes jiems pagaminti reikia labai daug laiko. Man atrodo, kad abu sūnūs mane dažniau lepina: atsiveda savo drauges, šnekučiuojamės, ragaujame raudoną vyną. Kartais grįžęs iš Vilniaus studentas broliui Rokui pavyduliauja, mat jam gerai - mama valgį gamina, o Vilniuje jis pats turįs tai daryti.
- Kas jums yra poilsis?
- Poilsis yra brangus dalykas, ir jis būtinas, kad galėtumei dirbti kūrybiškai. Todėl nebepainioju poilsio su darbu. Stengiuosi į namus neparsinešti "darbo reikalų". Šį savaitgalį teks užbaigti kai kuriuos darbus, susijusius su kelione į Šiaulius. Beje, ten irgi teks važiuoti. Mat esu atsakinga už vizualinio įvaizdžio kūrimą, kur kviečiama mokykla, visur važiuoju ir aš. Bet ateinantį savaitgalį praleisiu su sūnumis Švėkšnoje.
- Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą