Numylėtiniai

Muzikiniame teatre

Kiekviena karta turi savo numylėtinius - gerbėjai juos atpažįsta gatvėje, skuba į susitikimus, dovanoja gėles ir šypsenas. Todėl nenuostabu, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salė tą saulėtą gegužės 6 - osios dieną gaudė nuo besirenkančių įvairaus amžiaus žiūrovų šurmulio - minia susirinko paklausyti prof. Eduardo Kaniavos ir KU Menų fakulteto studentų.

Operos solistą, scenos patriarchą Eduardą Kaniavą pažįstame iš daugybės vaidmenų, o štai jaunuosius profesionalioje scenoje išvydome pirmą kartą.

Kodėl italų kompozitoriaus Ž. Rosinio (Gioachino Rossini 1792 - 1868) komiška opera "Sevilijos kirpėjas" tokia populiari operos studijose? Beveik prieš pusantrų metų ją rodė Vilniaus operos studija, vadovaujama maestro Virgilijaus Noreikos, ir štai dabar, atnaujintą (premjera įvyko 1996 m.), - klaipėdiečiai.

Galima paspėlioti: gal todėl, kad joje apstu kerinčių ir lengvai įsimenančių melodijų, krintančių žėrinčiomis garsų kaskadomis, o gal dėl neįmantraus, bet šmaikštaus siužeto, prikaustančio dėmesį visus tris veiksmus... Talentingas kūrėjas padovanojo savo, XIX amžiaus, iš meilės kančių, nesusipratimų, intrigų, papročių išradingai sulipdytą "vaizdelį".

Beje, retas atvejis, kai menininkas sulaukia pripažinimo dar jaunas - po pirmos operos "Vedybų vekselis" Ž. Rosinio vardas išgarsėjo visoje Italijoje, po antrosios, "Sevilijos kirpėjo", kurią sukūrė per 20 dienų, kompozitorius pelnė jau visuotinį pripažinimą. Gal pasirenkant "Sevilijos kirpėją" tikima, kad sėkmė, užkoduota operoje, lydės ir ją atliekančius?..

Jau suskambėję pirmieji uvertiūros garsai užvaldė publiką, o kai prasivėrė uždanga - patekome į Sevilijos naktį. Įsimylėjęs grafas Almaviva (Andrejus Kalinovas) po mylimosios Rozinos (Judita Butkytė) langais, pritariant muzikantų būreliui, dainuoja serenadą.

Lakus ir išraiškingas balsas, aristokratiška laikysena, nepriekaištinga vaidyba byloja apie jaunojo dainininko talentus. Tiesa, derėtų priminti, kad Andrejui Kalinovui grafo Almavivos vaidmuo nėra pirmasis. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre matėme ir kitus sėkmingus vaidmenis - Febą operoje - melodramoje "Paryžiaus katedra", Alfredą operetėje "Šikšnosparnis".

Likimas grafui į pagalbą atsiunčia kirpėją ir šiaip visų galų meistrą - Figarą. Tai jis pasiūlo grafui apsimesti girtu kareiviu ir taip patekti į Rozinos globėjo, ketinančio vesti savo augintinę, daktaro Don Bartolo (Gintautas Platūkis) namus.

Veržlųjį Figarą - Eduardą Kaniavą - publika pasitiko ovacijomis. Populiarioji greitakalbė Figaro kavatina, duetai su grafu Almaviva, kvartetai ir ansambliai "skaniai" skambėjo ir kūrė nuotaikingą atmosferą.

Judita Butkytė, kūrusi Rozinos vaidmenį, demonstravo gerą vokalinę techniką, nepaisant vos juntamo jaudulio. Sužavėjo Igorio Bakano Don Bazilijus, muzikos mokytojas, - girdėjome ne tik plataus diapazono ir gražaus tembro balsą, patikėjome jo kuriamų personažų siekiamybėmis.

Visi operos veikėjai charakterizuojami šmaikščia, lengva muzika, o herojų nesusipratimus, nesusikalbėjimus kompozitorius išreiškė ansambliais, kuriuose kiekvienas nuotykių dalyvis "traukia savo natą" - taip sukoncentruodamas siužeto intrigą.

Operos atnaujinimo režisierės Rima Sasnauskaitė ir Barbora Abramavičiūtė - Kaniavienė, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, koncertmeisterės Miglė Mosėnienė ir Larisa Karpova, dirigentas Stasys Domarkas gerokai paplušėjo su jaunaisiais dainininkais - KU Menų fakulteto studentų dalyvavimas spektaklyje drauge su prof. Eduardu Kaniava - gera meistriškumo mokykla būsimoms žvaigždėms ir publikos numylėtiniams.

Nijolė JAČĖNIENĖ