„Otkato“ ekonomika baigiasi tragedija

„Otkato“ ekonomika baigiasi tragedija

Kol kas „otkato“ strategams ir generolams nėra ko jaudintis - prokuratūra nutraukė ir tyrimą dėl Vilniaus - Europos kultūros sostinės (VEKS) internetinės svetainės, kuri neveikia iki šiol, nors jai sukurti išeikvota daugiau kaip pusė milijono litų (žinovų nuomone, tam būtų pakakę ir 50 tūkstančių). Tyku ramu ir dėl kitur išmėtytų valstybės pinigų. Tragedija baigiasi Nacionalinio dramos teatro aktoriaus Šarūno Puidoko pjesė „Projektas Vėtrungė“, kurios veiksmas įsuktas pagal „otkato“ mechanizmą, kitaip tariant, kurios ašis yra galimų VEKS veiklos principų atkartojimas.

Tačiau tam tikrą pranašystės dovaną literatūra vis dėlto turi. Pjesės kulminacija tampa nuogo šokėjo pasirodymas ant bažnyčios stogo. Š.Puidokas dramą rašė vasarą, dar nežinodamas, kad rudenį panaši šventvagystė nutiks ir gimtajame Nacionaliniame dramos teatre - išmatom ar granatomis bus apmėtytas Jėzaus paveikslas šimtus tūkstančių kainavusiame tarptautiniame teatro festivalyje, tarp kurio organizatorių matyti ir VEKS „uodega“ - „Vilniaus festivaliai“. Menininkai pasižymi ištreniruota nuojauta ir, ko gero, gali nujausti, tarkim, šiuolaikinio meno sutemas ar maištą, kurį galų gale išprovokuos iš paprasto žmogaus vagianti nusikalstama sistema...

Savo kūriniu Šarūnas mus nukelia į mažą miestelį, kur rengiamasi įgyvendinti grandiozinį festivalio projektą „Vėtrungė“, turintį paskleisti Lietuvėlės vaizdus Briuseliui ir visai Europai. Brangiausia projekto dalis - performansas ant bažnyčios stogo, kuriam kelią praskina ir jo absurdiškumą užglaisto europiniai pinigai. Vietiniams neskirta nė lito - už dyką jie atlieka viduramžių elgetėlių vaidmenį („todėl jiems vaidinti beveik ir nereikia“). „Gausi tris tūkstančius, pasirašysi už penkis“, - sako pjesėje šokėjui festivalio organizatorius ir šituo paaiškina nenuovokiems „otkato“ mechanizmą - ne veltui Lietuvoje išlaidos visam kam kyla kaip ant mielių (be tūkstančio litų šiandien niekas parke net šiukšliadėžės nepastatys).

Pjesę kūrėjas vadina socialiniu absurdu, tragikomedija. Vilniaus, kultūros sostinės, programoje būta tiek ir tiek beprasmybės ir absurdiškumo, kurį jis išreiškia herojaus lūpomis: „Festivaliai sumanyti tam, kad pamaitintų niekam tikusius menininkus ir vykdytų „otkato“ ekonomiką“.

- Aš paėmiau projektą „Vėtrungė“ kaip subkultūros absurdą, - taria Šarūnas, - naują reklamos formą, kuri pateikiama kaip didelis Lietuvos meno pasiekimas. Lygiai tas pats buvo ir VEKS absurdiški projektai, kurie nei Lietuvą pristatė ar simbolizavo, nei jos meną, - apskritai, jie į meną net nepretendavo. Šiuolaikinis menas labai mėgsta šitą žodį „provokacija“. Šokiruodami žiūrovą jie nesukelia jam išgyvenimo, nes susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje, jis negali, - o tik emociją, į kurią jis adekvačiai reaguoti irgi neturi galimybių, tad dažniausiai po akistatos su tokiu „menu“ lieka pasipiktinęs ir nusivylęs.

- Jūsiškis projektas baigiasi tragiškai: vėjas nuverčia ant bažnyčios stogo pritvirtintą platformą, lūžta bokštas, žūva žmonės.

- Norėčiau atgaila pabaigt, nes tik per atgailą mes galime pajudėti priekin.

- Tiesa, paskutinėje mizanscenoje pjesės veikėjas pasiprašo išpažinties...

- Per išpažintį žmogus įvardija savo klaidas. Tik įvardydami savo klaidas įgyjame kito kelio perspektyvą, gauname šansą atsinaujinti.

- Tačiau skaitant jūsų kūrinį peršasi mintis, kad tik tragedija gali priversti liautis vogus. Kad apsivalymui būtina kančia.

- Jeigu žmogus gyvena pagal krikščionišką tradiciją, jis nuolat ieško savo klaidų, jas analizuoja, stengiasi jų nekartoti; o jeigu ne, veikiamas įpročio jėgos apsivelia jomis, kaip aš toks buvau tapęs gerdamas, - tada, aišku, gali padėti tiktai sukrėtimas: greitoji, ligoninė ir panašiai. Paskui tiktai imi daryti išvadas.

- Rodos, įtaka ir pinigai šiandienėj Lietuvoj labiausiai geidžiami dalykai, kurie ima stelbti tradicines vertybes. Deja, pinigai negali suvienyti tautos: už juos gali nupirkt balsų, bet vienybės - ne.

- Taip, nes pinigai ir noras valdyti negali būti tikslas nei žmogui, nei valstybei. Ir kol tai nebus suprasta valstybiniu lygiu, Lietuvoje niekas nesikeis. Kaip manote, kodėl Kultūros ministerija eina partijoms iš rankų į rankas? Todėl, kad niekas jos nevertina. Juk kas yra kultūra, - tai yra priekaištas. Ateitų koks nors normalus kultūros ministras, jis negalėtų išbūti nė dienos nepriekaištaudamas Vyriausybei. Juk kultūra yra svarbesnė už ekonomiką, jos vieta - valstybės piramidės viršuje. Deja, tikrovėje viskas esti atvirkščiai, užtat ir prisigyvenome tolerancijos subkultūrą. Ji neigia bet kokius konfliktus. O juos mums būtina išgyventi, kad išspręstume problemą; nesvarbu, laimėdami ar pralaimėdami.

- Norite pasakyti, kad šita, anot jūsų, tolerancijos subkultūra skatina kolaboravimą su naująja sistema?

- Jei mes nesuvoksime, kad mūsų gyvenimo prasmė - pasirengimas kitai egzistencijos formai, nieko nebus.

- Negi būtinai reikalinga ta perspektyva, kad žmogus elgtumeis padoriai?

- Sąmoningam žmogui nebūtinai. Jis nori būti prasmingas čia, nori pajusti savo vertę per santykius su kitais. Jei žmogus nenukreipia veiklos kitų link, jei neturi savo vertės atspindžio, tada ima klestėti baimė, tada sukyla ironija, cinizmas, kas tik norit. Mano tėvų karta, sakykim, kolaboravo, nes neturėjo pasirinkimo. Aš bent kalbėt galiu. O mano močiutė Stasė Nedzveckaitė už lietuvybę ėjo per lenkmetį, pogrindinėse mokyklose mokė lietuvių kalbos; dar prieš kelerius metus būdamas Pelesoj sutikau moterį, vieną iš Pelesos bendruomenės vedlių, sakė, buvusi jos mokinė, kalbėjo apie ją su pagarba.

- Dabar aš suprantu, iš kur turite tą tiesos jausmą... Juk jei teatre būtų nominacija „Už pilietiškumą“, ko gero, vienas realiausių pretendentų būtumėt jūs, pasižymintis jautria klausa melo ir suktybių atžvilgiu...

- Na, na... Tiesa yra idealas, o mes tegalime stengtis eiti idealo link. Vieni taip ir gyvena eidami, kiti gyvena stengdamiesi paslėpti savo nuodėmes. Tiesa susijusi su sąžine, greičiausiai sąžinė ji ir yra.

- Bet ar sąžinė susijusi su visais?..

Š. Puidoko pjesės „Projektas Vėtrungė“ skaitymai jau vyko Nacionaliniame dramos teatre „Versmės“ festivalio programoje ir sulaukė palankių vertinimų. Ši pjesė, kurios ašimi tapo skandalingoji VEKS istorija, ne vienintelis Š.Puidoko kūrinys. Ir ne pirmasis įkvėptas ore sklandžiusios aktualijos. Vilniaus didžiajame teatre (buvo ir toks teatras!) prieš kelerius metus buvo vaidinama jo pjesė „Patėvis“, inspiruota nereikalingo žmogaus, kurio kailyje ir pats buvo atsidūręs, idėjos.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder