Parodoje „Intersection“ (susikirtimas - angl.) kartu su V. Lingiu savo darbus pristato trys menininkai - iš Prancūzijos, Islandijos ir Kinijos. Vienas garsiausių Lietuvos dailininkų V. Lingys yra unikalus dar ir tuo, kad jo kūrybai neabejingi tiek klasikos gerbėjai, tiek postmoderno šalininkai. Be to, jis vienas iš tų menininkų, kurio parodų (personalinių ir grupinių) žemėlapis gana platus. Ir toje pačioje Prancūzijoje, kur jis tapydamas kasmet praleidžia porą mėnesių, jo kūryba pristatoma toli gražu nebe pirmą kartą. Tad ar dalyvavimas šioje parodoje dailininkui išskirtinis įvykis?
- Man tai yra didžiulis įvykis ir visiškai nesusijęs su mano buvimu Paryžiuje. Jame lankiausi daug kartų, bet gali ten gimti, gali vaikščioti gatvėmis, gali ten miegoti, gali net 30 metų pragyventi ir nepakliūti į tokio meninio lygmens galeriją kaip ši. Gali visą gyvenimą pragyventi ir likti nepastebėtas. Galerijoje „Linz“ rengiamos išskirtinių dailininkų parodos, ir kiekvienam pirmąkart į ją pakliuvusiam ji tampa savotiška vizitine kortele. Tai, žinoma, nereiškia, kad ji atvers visas duris ir kad visur džiaugsmingai būsi sutiktas, bet po to menininkas tarytum įgyja nerašytą teisę savo kūrinius rodyti daug kur.
- Kaip jums pavyko ten pakliūti?
- Viskas prasidėjo netikėtai, ir ne Paryžiuje, o Islandijoje. Ten sutikau vieną labai gerą prancūzų tapytoją, kuriam didelį įspūdį padarė mano darbai. Jis ir rekomendavo mane „Linz“ galerijai, kurios dailininku pasirodė ir besąs. Galerininkas, apžiūrėjęs mano darbus, keletą atsirinko tuojau pat ir pareiškė nedelsiant norintis surengti parodą.
- Vaikštant Paryžiaus gatvėmis, einant pro šią galeriją niekad nekildavo minties prisistatyti pačiam? Juk žinote, ko vertas...
- Galvojate, užėjai, parodei savo žurnaliuką ir būsi priimtas? Čia lygiai kaip muzikos įrašų kompanijoje, kuriai per dieną atsiunčia tūkstančius kūrinių, - jų net fiziškai išklausyti neįmanoma. Išklauso tik tuo atveju, jei yra patikimo žmogaus rekomendacija, bet ir ji dar nėra sėkmės garantija... Galerininkai nuodugniai apžiūri tavo kūrinius, viską iki mažiausio piešinio, ieškodami, kur slypi tavo savastis. Jeigu pasirodai nors truputį panašus į ką nors kitą pasaulyje, ką jie gali prisiminti, - viskas, tu atmestas. Pasaulyje labai daug gerų dailininkų, o jie nori susirasti tokių, kurie būtų labai labai labai geri. Nors kas žino, gal genijus kasdien praeina pro tą galeriją... Toks gyvenimas, užtat niekada nereikia dėl tokių dalykų išgyventi, kankintis (galima tiktai norėti), - tiesiog jei tau patinka tapyti ar paišyti, visą gyvenimą tą ir daryk. Gal po trisdešimt, gal po keturiasdešimt metų, gal po mirties vis tiek būsi pastebėtas.
- Juk šansas likti namų dailininku kiekvienam yra...
- Čia net ne apie šansą - jeigu tau patinka piešti, tai pieši, bet jei tau tai problema, tai netapyk, niekas juk neverčia... Garsaus kinų dailininko klausiau, ko jis į Paryžių vis važinėja, nes iki 2004 metų dešimt mėnesių praleisdavo Paryžiuje, du - Kinijoje, o pastaruosius aštuonerius metus atvirkščiai: dešimt mėnesių - Kinijoje, du Paryžiuje, jis atsakė: jei tavęs nėra Paryžiaus meno srovėje, tai pasijunti kaip užribyje, tarsi atsilieki. Ką reiškia pripažinimas? Tapai, paišai ir savo kūrybą nori parodyti kitiems. Žinoma, džiaugies, jei atsiranda žmonių, kuriems ji artima ir net patinka. Žinau, kad Paryžiuje tokių yra, nes galerija paprašė dar šešių paveikslų. Malonus jausmas. Juo labiau kad kitoje šalyje neturi bendraklasių, bendrakursių, kitoje šalyje niekas nežino, geras tu ar blogas, nėra to burbulo, kurį kartais sukuria žiniasklaida, - labai sunku svetur išpūsti burbulą pačiam. Tu tiesiog ateini nuogas, tavęs niekas nežino.
- Ko gero, jūsų paveikslų užsieniuos daugiau nei Lietuvoje?
- Kur kas daugiau, bet ne dėl to, kad ten žmonės būtų gudresni ar dar dėl ko. Paprasčiausiai Lietuvoj gyventojų mažai. Yra labai daug išsilavinusių žmonių, bėda ta, kad vidurinioji klasė, jei tokia apskritai Lietuvoje yra, gan varganai gyvena. Ten turtuolis gali ir Vytenio, ir Petro, ir Antano paveikslą nusipirkti, ir nusiperka, jeigu jam patinka, jis gali ir Šagalą nusipirkti, o pas mus, įsivaizduoju, tai yra labai sunku.
- Galima bent džiaugtis, kad mūsų menininkų kūriniai išeina į platųjį pasaulį.
- Kūryboje tu negali užimti kito kėdės. Karaliumi ar prezidentu, ministru gali tapti tik vienas asmuo, užtat ir kaunasi dėl tų kėdžių, nes jas užėmęs, nesvarbu kvailas ar protingas, vis tiek karaliaus ar prezidento statusą turės. Kūryboje nėra tokios kėdės. Klasikinis pavyzdys: kadaise Prancūzijoje beveik vienu metu kūrė ištisa plejada: Van Gogas, Gogenas, Dega, Lotrekas - daugybė dailininkų, ir daugybė jų yra muziejuje. Paskui atėjo laikas, kai beveik nieko iškilaus mene nebuvo, todėl muziejuose to laiko dailės kaip ir nėra. Juk vieno vardo atsiradimas kito neišstumia, - vienu atveju džiaugiesi vienu, kitu atveju - trimis.
- Kokį jausmą sukelia ankstyvieji jūsų darbai?
- Labai keistą. Su kai kuriais nesusitapatini, atrodo, kad tai ne mano padaryta. Kitados tapiau ir man atrodė, kad gerai, po kurio laiko atrodė, kad blogai, dar po kurio laiko - kad labai blogai, o dabar pradėjau matyti, kad daug kas yra ne blogiau, nei nutapyta šiandien. Nedaug ankstyvojo laikotarpio paveikslų turiu, bet kiek turiu, kartais išsitraukiu, pasižiūriu. Prieš keletą metų pastebėjau, kad per tą meistrystę „dūšią“ prarandi. Kol dar tik mokaisi tapyti, visomis išgalėmis stengiesi atrasti būtent tą spalvą, brūkšnį arba vietą ir tos į kūrinį įdėtos didžiulės pastangos, ne fizinės, bet dvasinės, kaip antspaudas jame išlieka. Pastebiu, kad kas kiek laiko imu „bėgt į šoną“, nes kai tik pajuntu, kad žinau, kaip padaryti, įdomumas dingsta...
- Kai prieinate prie drobės, žinote, koks paveikslas turi būti?
- Kai prieinu, žinau, bet kai pradedu, vis tiek išeina kiek kitaip. Štai jums geriausias pavyzdys: kai pas panelę eini, tai prieš jos duris viską iki smulkmenų žinai, kaip elgsies, ką kalbėsi, bet kai jos atsiveria... nors idėja lieka ta pati, bet kaip išeina, velnias žino... Kai imu tapyti ar paišyti, stengiuosi prisiversti išreikšti užmanymą, gimusį galvoje, - kalbu ne apie kompoziciją, bet emociją. Nes kitu atveju sukursi ne tai, ką nori, sukursi, kas išeina. Tai labai blogai. Žinoma, ir tokiu atveju gali išlikti neblogas dailininkas, bet į Džomolungmą šitaip neįlipsi, o ant Rambyno visą laiką šokinėti, aš apie kalną kalbu, - menkas pasiguodimas. Taip galvoju, taip ir gyvenu. Nieko laisviau už tapymą ir piešimą gyvenime man nėra. Aš pats kūrėjas, pats atlikėjas ir bėdos už savo klaidas niekam suversti negaliu.
- Kokiais atvejais jaučiatės savo laisvėje blogai?
- Kai neišeina sukurti, ko norėtum. Kai jauti ir nori perteikti savo žinią, bet negali, atrodo, tarytum teptukas priešintųsi tavo sielai, o kitąkart paišai, tapai ir pats angelas, atrodo, vedžioja tavo ranką... Yra paveikslų, kurių kelerius metus niekaip negaliu pabaigti, o paskui ateina akimirka, cak cak cak ir viskas. Nežinau, kas tas paskutinis taškas, bet žinau, kad aš pridurti daugiau nieko negaliu. Kartais žmogus jį pamatęs sako: o kaip lengvai jūs jį nutapėte. O tokių darbų, prie kurių užtrunki vos porą savaičių, atgarsis būna priešingas, sako, trejus metus turbūt kankinotės.... Užtat sakau, kad tiems, kurie nori tapyti, reikia labai daug tapyti, nes jei nori perteikti tam tikrą žinią, perduoti ją į plokštumą, turi labai gerai valdyti formas, priemones.
- Kokiam mūsų muziejuje galima rasti jūsų paveikslų?
- Muziejuje? Nerasite. Bent aš nemačiau. Tarybiniais laikais kažkuris pirko ir galbūt stelažuose kažkur vienas kitas ir yra. Nepriklausomybės metais nieko neįsigijo. Bet ne man vienam taip.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą