Užupio „Menų tilto“ galerijos šeimininkas Edvidas Žukas jau spėjo pagarsėti kaip dailės mecenatas. Prieš dvejus metus nuvežęs grupę tapytojų į Provansą, šių metų rugsėjį su ta pačia grupe nukeliavo į Sardiniją. Rimas Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Laima Drazdauskaitė, Danutė ir Bronius Gražiai, Mindaugas Skudutis, Monika Furmanavičiūtė ir Paulius Juška dvi savaites ieškojo įkvėpimo saloje, menančioje etruskų, finikiniečių ir romėnų užkariavimus, išsaugusioje akmenines gynybines pilis (nuragus) ir pirmąsias krikščionių bažnyčias. O gamtos stebuklu laikomas Mėnulio slėnis (Valle della Luna) davė pavadinimą pleneristų parodai „Arkos“ galerijoje, kurią galima pamatyti dar šiandien ir rytoj.
Per parodos atidarymą pleneristus Sardinijon lydėjusi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė akcentavo, kad tuo pat metu, kai Dailės akademijos „Titanikas“ metrinėmis transparanto raidėmis skelbė tapybos mirtį (Ray Bartkaus kompiuterinės fotografijos paroda), aštuonetas lietuvių tapytojų užtikrino: ji gyva! Šiandien visos „Arkos“ salės alsuoja ta plenerine gyvybe ir šviežumu.
„Arką“ aplankiau po atidarymo šurmulio. Laukdama Edvido Žuko, džiaugiausi Viduržemio jūros sušildytais, skaidraus virpančio oro prisodrintais pleneristų darbais. Ypač stebina Danutė Gražienė, taip netikėtai ir tvirtai pasukusi į tapybą. Tą viražą buvo galima nujausti jau prieš gerą dešimtmetį, kai dailininkės estampuose vis aktyviau ėmė reikšti teises tapybiškos spalvinės dėmės, raiškius kontūrus prarandantys pavidalai. Sardiniškoji jos tapyba - lyg virpančiame ore tirpstantys miražai, nesulaikomai tolstantys prisiminimai.
Raiškių permainų pleneruose patyrė ir Bronius Gražys. Pajutęs realaus gyvenimo skonį ir aromatą, nustojo „dygsniuoti“ į vieną daiktą siurrealistinius netikrovės gabalus. Realus pasaulis pasirodė besąs daug dosnesnis ir įvairesnis nei meno teoretikų aptverti rezervatai, kuriuose įkalinami vienokios ar kitokios pakraipos „-istai“.
Permainų oro sugebėjo įkvėpti ir visada iš toli atpažįstamas Rimas Bičiūnas. Tradiciniai jo personažai, jaukiai ir stabiliai įsikūrę metaforos, mito erdvėje, konkrečioje Sardinijos aplinkoje įgyja dar ir naują dimensiją - gyvenimą laike. Sardiniška dekoracija - gatvės, pliažai, kavinės - daro juos panašius į smagios operetės herojus, režisieriaus įgeidžiu sustingusius stopkadruose. Kitokie dailininko piešiniai, lengva, skaidri jų grafika su švelniais akvareliniais akcentais. Charakteringi personažai - lyg seniai skaitytų romanų herojai. Be jaukaus humoro, mopasaniško šypsnio, čia esama ir dar kažko. Kažkokio liūdesio šešėlio dėl praėjusio istorinio laiko. Kitokio gyvenimo stiliaus nostalgija.
Jonas Daniliauskas į Sardiniją keliavo ne vienas. Jam iš paskos atsekė jo avelės, šuneliai, į kokonus panašios moterys. Kai kurios, sušildytos dosnios Sardinijos saulės, išniro iš tų kokonų, kad pasilepintų švelniose bangose prie „Undinių akmens“. Prie VI a. bizantiško stiliaus bažnyčios dailininkas kaktomuša suduria viduramžišką krikščionišką procesiją su lietuviškų personažų eisena...
Kai vienas atsako už aštuonis
Įspėjęs, kad kelias minutes vėluos, su šviežutėliais parodos katalogais pasirodo plenero rengėjas, mecenatas (vežėjas, tiekėjas, derybininkas etc.) Edvidas Žukas.
- Edvidai, ar nebaisu buvo į Sardiniją, kai vos už 250 kilometrų - pilietinių karų siaubiama Afrika, į Viduržemio jūros salas plūstantys pilietinio karo pabėgėliai? Nes jūra, kaip žinoma, ne kliūtis, o kelias...
- Kaip tik dėl tos priežasties pernai planuotą plenerą buvome atidėję metams. Šiemet jau tų įtampų nebebuvo. Pirmiausia į Sardiniją, vairuodami du samdytus autobusiukus, nuvykome mudu su sūnumi. Pasikrovę 100 drobe aptrauktų porėmių, dažus, etiudininkus, dailininkų mantą - kad jiems, vėliau atskridusiems lėktuvu, būtų patogiau keliauti. Taigi žemės keliais - į Livorną. Iš ten - naktiniu keltu į Sardiniją. Radome tinkamą kaimo turizmo sodybą netoli Oristano.
- Kokia ta Sardinija, iš visų pusių skalaujama Viduržemio jūros?
- Didžiulė sala, dukart didesnė už Lietuvą, gyventojų turi perpus mažiau. Jie, beje, išdidžiai save vadina sardinais. Salos krantai rytuose ir šiaurėje - statūs, akmenuoti, juosiami granito kalnų. „Mūsų“ vakarinė pakrantė - nuolaidi, su puikiais marmurinio smėlio paplūdimiais.
- Marmurinio?!
- Ten tikrų tikriausias baltas marmurinis smėlis, ant kurio švyti spalvingi akmenukai. Sako - pusbrangakmeniai. Turistams griežčiausiai draudžiama ne tik rinkti tuos akmenėlius, bet ir vaikštinėti tais paplūdimiais su apavu - kad neparsineštų namo kokios saujelės to brangaus marmurinio smėlio. Už tai gresia didžiulės baudos.
- Kaip atrodė jūsų diena Sardinijoje?
- Keldavomės beveik su saule - 5 val. ryto. Prieš pusryčius - veždavau maudytis. Po - į pasirinktas plenero vietas.
- O pėstute? Nesaugu?
- Visiškai saugu, tik atstumai dideli. Žmonės itin draugiški, tik visai nemoka užsienio kalbų.
- Nejutote mafijos alsavimo į nugarą?
- Ne. Tik kartais važiuoji ir matai: automatų serijos suvarpyti kelio ženklai.
- Beveik visi parsivežė natiurmortų. Net tie, kurie gyvenime nėra jų tapę.
- O kaip atsilaikysi, matydamas tokius kalnus neregėtų gėrybių! Subtropiniai vaisiai, egzotiškiausia jūros fauna: krabai, jūrų ešeriai, rajos, didžiosios krevetės, aštuonkojai...
- Ar vietiniai domėjosi, ką čia veikia tas desantas atvykėlių?
- Dar kaip! Dailininkai tapė apsupti smalsuolių, kurie nuoširdžiai ir emocingai reiškė susižavėjimą, bandė derėtis. Prie tokio nuoširdaus atvirumo ir komunikabilumo nepratę mūsiškiai grįždavo džiugiai nusiteikę, sujaudinti dėmesio. Turiu pasakyti, kad italai apskritai labai draugiški, bendraudami nesukelia įtampų. Nebuvo nė vieno incidento.
- Niekas nenorėjo pasilikti, suviliotas karštakraujės „sardinės“?
- Su italėmis nepaflirtuosi. Ten moteris saugo ypač griežtos elgesio tradicijos ir nerašyti tabu. Užtai Sardinijon nutekėjusių lietuvaičių - į valias. Su jomis susidūrėme per pirmąją mūsų parodą, surengtą po atviru dangumi puikiame parke. Paveikslus iškabinome po palmėmis, tarp gražiausių skulptūrų. Lankytojai plūste plūdo. Tarp įžymiausių svečių - Lietuvos garbės konsulas Sardinijoje Masimas Kuguzis (Massimo Cugusi) (jis ir Europos dizaino instituto Kaljaryje direktorius). Pulkeliais ėmė rinktis ilgakojės blondinės. Kai kurios - stumdamos vežimėlius su vaikučiais. Tikras mamų manekenių vakarėlis. Koks buvo mūsų nustebimas, kai ėmė mus kalbinti lietuviškai!
- Kaip sako, visur rasi žvirblį ir lietuvį. Deja, tie vaikučiai lietuviškai jau nebesupras...
- Anaiptol! Jos buriasi į lietuvių bendruomenes, steigia „zuikių mokyklėles“ - kad savo atžalas išmokytų tėvų kalbos, suteiktų žinių apie tolimąją Tėvynę.
- Ar lengvai radot rėmėjų savo antrajam plenerui?
- Turiu pasakyti, kad jų vis daugėja. Didėja susidomėjimas ne tik daile, bet ir pačiais dailininkais. Rėmėjai nori su jais bendrauti ir mes tokių galimybių surandame. Kuriasi labai graži menininkų ir meną išpažįstančių žmonių bendruomenė.
- Vis dėlto pagrindiniu mecenatu liekate jūs pats.
- Man taip sakyti nekuklu, bet ir ginčytis negaliu. Tokį plenerą reikia ruošti maždaug dvejus metus. Mano tėtis profesorius Vladas Žukas sako: Edvidai, judu su sūnumi dirbate kaip visas institutas. Bet man tai teikia džiaugsmo.
- Kitoje srityje su tokiais gabumais susikrautumėte kapitalą.
- Ir čikagietis tapytojas Rimas Čiurlionis taip sako: „Edvidai, tu net neįsivaizduoji, koks būtum turtingas, jei tiek laiko, energijos ir išmonės į savo verslą įdėtum Amerikoje“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą