46-ojo tarptautinio poezijos festivalio "Poezijos pavasaris" laureatės vainiką pelniusi poetė, žinoma vertėja iš švedų ir vokiečių kalbų Zita Mažeikaitė šią džiugią žinią sako gavusi savo sodyboje Dzūkijoje, užlipusi ant Gugučio kalno, nuo kurio galinti susikalbėti mobiliuoju telefonu.
"Tuomet, tai sužinojusi, ant kalno pravirkau, o į sodybą pas persigandusį vyrą Kazį (rašytojas Kazys Saja. - ELTA) grįžau susikūprinusi, iš veido išpuolusi, raudodama. Man tai netikėtas dalykas, kaip dabar nepoetiškai mėgstama sakyti, "nemotyvuotai neadekvatus". Aš pati suvokiu, kad yra už mane daug gabesnių, puikių, intelektualių poetų, mūsų literatūros ir poezijos ąžuolų ir liepų, o aš esu tokia kaip poezijos žolė, nes man artimesni žolynai. Aš negalėčiau pretenduoti į tokį aukštą, iškilų, giliamintį kalbėjimą", - kukliai kalba "Poezijos pavasario" laureatė.
- Iš kokių gyvenimo versmių semiatės kūrybinės energijos, poetinių prasmių?
- Jau ketvirtį amžiaus turime sodybą Dzūkijoje. Kai ten nuvažiuoju, mano pasaulis tarsi susiaurėja. Aš mėgstu įsižiūrėti į ankstyvas pavasario žoles, kai dar viskas plika. Arba išmokau pažinti paukščius, jų balsus, net kai kuriuos pamėgdžioti, susišvilpauti su varnėnais. Man ten yra kitas gyvenimas, taip norisi būti arčiau gamtos, ją perprasti, stebėti, pamatyti. Kiekvieną dieną išeinu ir ką nors vis atrandu. Man tai yra didelė prasmė, kartais net didesnė už kokias nors sufilosofuotas, išmąstytas ar knygose protingai surašytas mintis. Nes tą prasmę kiekvienas turi atrasti pats, pajusti, pergyventi, suvokti, ir tada ji tampa tau reikšminga.
- O Jūs pati iš kurio Lietuvos krašto kilusi?
[BANERIS]Aš esu nuo Prienų, netoli Nemuno, kuris Užnemunę skiria nuo Dzūkijos. Kai įsigijome sodybą, dzūkai mane pavergė savo kalbėjimu, jie taip gražiai, spalvingai, vaizdžiai, įdomiai sudėsto tuos žodžius. Sako "žvėrala", "saulala", "vaikeli", "motula", "žvaigždela", gražios ir dzūkų dainos. Jie net keikiasi maloniai. Dzūkų, kaip ir žemaičių, kalba turi humoro - kai paklausai senų žmonių, tai kur rasi kokiam romane ar knygoje taip sultingai, vaizdingai, įtaigiai, spalvingai nupasakota, su tokia žaisme, humoru, jie džiaugiasi. Tai va kokie yra kaimo žmonės, įgimti pasakoriai, rašytojai, kūrėjai!
- Ar nekyla pagundų parašyti eilėraščių vokiečių arba švedų kalbomis, kurios turbūt kasdien skamba galvoje?
- Iš tikrųjų ne. Bet aš kiek galėdama skaitau ir vokiečių, ir švedų poezijos. Suprantama, kad švedų poezijos laukas veikia, o jų labai įdomi, gera poezija, skirtinga, kartu ir tokia nepanaši į jokią kitą. Skandinavų poezija yra tikrai puiki, kad ir Nobelio premijos laureato Pero Lagerkvisto, kuris apdovanotas už prozą, bet yra parašęs puikių poezijos knygų. Esu išvertusi jo knygą "Vakaro kraštas", kuri yra pilna dievoieškos. Kaip jis supranta Dievą, kaip Jo ieško, bando Jį perprasti. Ir ši knyga man savotiškai siejasi su mūsų pasaulėjauta, daugiau kaimo žmonių religijos jutimu.
- O prieniškių, tarmės melodijų ar jaučiasi Jūsų poezijoje?
- Na, mano kalbėjimas yra lėtesnis, man norisi pasakyti aiškiai, trumpai, suprantamai, įdėti, mano požiūriu, mano surastą prasmę.
- Kaip išmokote švedų kalbą?
- Aš esu germanistė, o švedų kalbą išmokau savarankiškai. Mano mokytoja buvo Eugenija Stravinskienė, ji man paskolino gramatiką, žodyną ir Selmos Lagerliof romaną "Liovenšioldų žiedas". Pradėjau skaityti švediškai, lygindama su jos vertimu, nežinomų žodžių ieškodama žodyne. Tais laikais į Švediją juk negalėjai nuvažiuoti...
- Kiek žinau, Jums šie metai derlingi apdovanojimų?
- Mane labai nudžiugino Švedų akademijos premija už prozos ir poezijos vertimus, apie ją balandžio viduryje gavau žinią. Aš daug laiko praleidau versdama švedų poeziją, prozą, man tai tapo savotišku gyvenimo būdu, ta literatūra man labai daug davė. Tuomet versdama mažiau ir rašiau.
Nors pirmiau buvo eilėraščiai, bet panašiai debiutavau ir vertimais - iš vokiečių kalbos išverčiau Hermano Hesės (Hermann Hesse) romaną "Stepių vilkas", 1979 metais pasirodė ir pirmoji poezijos knygutė "Virpanti erdvė", po ilgesnio tarpo - antroji "Šviečia debesys" (1986), o pernai - trečioji "Tenoriu būti" (už ją autorė penktadienį Kaune bus vainikuota "Poezijos pavasario" vainiku. - ELTA).
Ne vieną dešimtį romanų, apsakymų ir eilėraščių knygų iš švedų ir vokiečių kalbų išvertusi Z. Mažeikaitė-Sajienė, be "Poezijos pavasario" vainiko, už savo poeziją šįmet pelnė ir Salomėjos Nėries premiją, kuri bus teikiama Vilkaviškio rajono savivaldybės Paežerių dvaro rūmuose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą