"Kūryba - kaip vidinis muzikavimas, nes turėtų atsirasti ryšys tarp jo ir tavęs. Tai visiška abstrakcija, galinti nuvesti į konkrečią būseną, kuri gali būti išgyventa, bet negali būti nusakyta ir atpasakota", - sakė JAV dailininkas Rimas Čiurlionis, Palangoje, "Ramybės" galerijoje (Vytauto g. 35), atidaręs parodą "For the Gnostic and Agnostic". Renginys skirtas JAV Nepriklausomybės dienai ir istorinio Dariaus ir Girėno skrydžio 80-mečiui paminėti. Paroda veiks iki liepos 27 d.
Gal parodos darbai virtualiai ar kitaip siejasi su renginio tema?
Viskas man siejasi - ir Amerikos Nepriklausomybės diena, ir skrydis iš ten į čia. Tačiau darbai specialiai nėra tam skirti. Kiekvienas darbas gali būti skirtas kokiai nors progai, aiškiai išsiskirti tema.
Tematika, matai, yra labai savotiškas dalykas, ir kartais norisi sakyti, kad mano tema yra amžina, viena ir ta pati, svarbu tik, kaip ją atrandi. Kiekvienas žmogus turi kokį nors amžiną, jam labai svarbų rūpestį, rutinoje jis pasimiršta, bet retkarčiais iškyla sąžinės klausimai.
Ką reiškia būti vienu garsiausių ir žinomiausių lietuvių dailininkų Amerikoje? Bent jau taip jus vadina spauda.
Mažiau skaityk spaudos; "žymiausias" - tarsi kokia "mandrybė". Ir niekaip nelaikyčiau savęs vien tik lietuvių dailininku, o kad gyvenu toje visuomenėje, aplinkoje, dalyvauju įvairiose parodose, net neakcentuoju, kad esu lietuvis. Kai klausia, pasakau, kur gimęs. Meninė kalba yra tarptautinė.
Kokios išskirtinės erdvės, kuriose buvo eksponuojami jūsų darbai?
Savo prisistatyme apie šią parodą aš paminėjau tik keletą paskutiniųjų: "Sculptural Objects Functional Art"(SOFA) Čikagoje, "International Art Expo Palm Beach/e" ir "Architectural Digest Design Show" Niujorke.
Galerijos suteikia galimybę parodyti savo "kūrybinį veidą" (keistai skamba, bet kito žodžio nesugalvoju) kitose, platesnėse erdvėse.
Geri darbai atsiranda tada, kai pakliūni į įdomias situacijas?
Aš nežinau, kas tos įdomios situacijos. Taip galima vadinti nuobodžiausias, kai ima kankinti ir persekioti nykuma, nes tada atidžiau pasižiūri į save, įvyksta akistata su savimi.
Bet sakoma, kad širdis turi atmintį, krauju teka visos tavo gyvenimo istorijos...
Teisingai. Bet man atrodo, kad tos istorijos gali būti kaip mūsų patirtis ir bagažas. Visgi kūryba yra visiškai kitoks procesas, ir kažin kiek ir kaip mes galime tų krauju srūvančių istorijų pakartoti, iškelti iš savęs - čia jau prasideda kūrybinė misterija. Atskira kalba. Dažnai mes darbui priskiriame tik jausmą, ir nesakyčiau, kad tai - klaida, bet labai ribota, ir tuomet mes patys save ribojame žiūrėti ir kurti.
Kai mūsų menininkai sako, kad menas - tai žaidimas, knieti pasiūlyti eiti žaisti į smėlio dėžę. Kiti menininkai sako, jog kūryba neša kokią nors žinią.
Man asmeniškai nėra žaidimas, mūsų žodžiai kartais būna riboti ir atsainūs, bet man juose turi būti atsakomybės, kad neatsidurtume toje smėlio dėžėje. Man darbas kaip kūryba, nėra jausmas, greičiau - patirtos paslapties išgyvenimas, kuris dažnai praauga patį autorių. Kūrinys išlaiko savo paslapties vibraciją, jis nėra langas kitiems išgyventi tą paslaptį.
O ką kūryba leidžia jums suprasti apie pasaulį? Ar tai jūsų posakis, ar pramanas, kad "menas yra kankinantis potraukis"?
Aš galiu kalbėti tik apie kūrybą, nes ji irgi yra pasaulis. Tas supratimas niekad nebūna pabaigtas.
Jeigu kalbėsime apie meno atsiradimą, tinka žodis "versmė". Ieškai, ji atsiranda kaip pavidalas, ir tas pavidalas trokšta kuo nors tapti. Kūrinys yra ne tai, ką pagimdo siela, bet - įspūdis, kuris kreipiasi į sielą, reikalauja, kad ši suteiktų jam veikiančią jėgą.
Viename jūsų paveikslų tarsi pamačiau plonytes gijas su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbais. Turbūt nesate giminės?
Mus sieja kraujo linija. Prosenelis turėjo du brolius, ir vienas jų buvo Mikalojaus Konstantino tėvas, iš kito brolio kilo mano giminė.
Kai būnate Lietuvoje, ar pasisemiate minčių kūrybai?
Semtis visur gali, priklauso nuo to, ar esi nusiteikęs kam nors iš anksto, ar atvirai viską priimi. Visur randi nuostabių, stiprių dalykų.
Neteko sekti jūsų kūrybinės raidos. Paprastai gerą dailininką iškart atpažįsti akies krašteliu pamatęs jo darbą. Bet kai ima ir padaro visai sau nebūdingu stiliumi, pasidaro įdomu. Kaip keičiatės, nuo ko tai priklauso?
Nežinau, nuo ko. Visą laiką keitiesi, bet kažkas išlieka kaip karoliukų vėrinys ant siūlo. Kūryba yra ir sėmimasis, ir pati jos išraiška - kaip atradimas. O tema - politinė, ne politinė - man svetimos, nors kiti menininkai čia būna labai stiprūs. Nesakau, kad to nedaryčiau, bet bandyčiau prieiti, susidurti su tema visai kitaip, ar ieškoti kitos formos.
Ko prieš 20 metų važiavote į tą Ameriką? Pažinti naują žemyną, ar dėl to, kad savame krašte pranašu nebūsi?
Nesistengiau būti pranašas, tik dirbau savo darbą, kuris man patiko. Taip atsitiko, kad išvažiavau, ir neteikiu tam reikšmės. Mus persekioja kompleksas - jei išvažiuoji į Latviją, tai gerai, į Estiją - truputį blogiau, jeigu į Suomiją - tu IŠVAŽIAVĘS, o jeigu į Ameriką, - tarsi būtum Tėvynę išdavęs. Nemanau, kad taip turėtume jaustis: jeigu kas išvažiuoja sukti filmo į salą, kur ypatingas apšvietimas, tai čia blogis. Kai buvo geležinė siena, žmonės galvojo, kad negalės grįžti, arba jei grįš - iš tavęs viską atims. O dabar ir kalbėt apie tai nėra prasmės, mes dalinamės savo kūrybiniais, kultūriniais pasiekimais ir kryčiais, arba, ir tai nuostabiausia, - paprastais žmogiškais dalykais. Manau, savo gyvenimą tu turi paaiškinti ne žodžiais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą