"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jo asmenybes. Maištingos dvasios 40-metis parašiutų sporto instruktorius Robertas Rezgevičius, buvęs grupių XXL ir "B'Avarija" narys, kartu su vienminčiais puoselėjęs lietuviškos
popkultūros daigus, šiuos dirvonus apleido prieš atsirandant "formatui" ir televizijai įstringant ties užsienio hitų zulinimu.
Tavo kelias į popsceną prasidėjo nuo šokio.
Taip. Studijuodamas Stasio Šimkaus konservatorijoje, apsilankiau Edgaro Savickio pantomimos teatro spektaklyje. Įsimylėjau šokį. Pradėjau lankyti E. Savickio užsiėmimus, kuriuose ir išmokau meninio judesio pagrindų. Vėliau į madą atėjo breikas. Pirmuosius uostamiečio breikerius, kurių gretose buvau ir aš, Klaipėdos statybos tresto rūmuose būrė entuziastas Algis Poškus. Vėliau subūriau savo grupę. Su ja 1987-aisiais tuometinės Sovietų Sąjungos breiko čempionate patekome į pusfinalį, o metais vėliau, kai pats jau išėjau tarnauti kariuomenėn, mano šokėjos Diana Gulevskaja ir Rasa Tatarūnaitė jame iškovojo pirmąją ir trečiąją vietas.
Grįžęs po tarnybos, Virginijos Kantauskienės šokių trupėje prie Muzikinio teatro susipažinau su modernu, džiazo šokiu. Kaune jau buvo įsikūręs šiuolaikinio šokio teatras "Aura". Pamaniau, kad ir pats galėčiau pamokyti kitus šokti, ir ėmiau minti mokyklų bei vaikų klubų slenksčius.
Įsibėgėjus šiai veiklai, bičiulis Artūras Tamošaitis pasiūlė suburti jaunimo grupę. Šitaip atsirado XXL. Pirmojoje sudėtyje buvo Genadijus Sokolskis-Geša, Ramūnas Stankevičius ir aš. Tiksliau, vietoje manęs turėjo būti jaunesnis vaikinukas, bet jo į koncertą neišleido tėvai. Tuomet nusiskutau barzdą ir išėjau į sceną, - juokiasi. - Su mumis šoko ir dvi panelės - dabar gerai žinoma Iveta Lukošiūtė, gyvenanti JAV, ir jos draugė Viktorija. Kadangi tebevedžiau šokių repeticijas, turėjome galimybę rengti tais laikais itin įspūdingus šou. Teko "apšildyti" tuometinių šokių muzikos žvaigždžių "Cappella" bei "Jam & Spoon", ir sulaukti puikių atsiliepimų, kad nušluostėme užsieniečiams nosis.
XXL sudėtis nekart keitėsi, vienu etapu mes su Ramūnu išėjome, ir Juozas Liesis su Deivydu Zvonkumi pakvietė mus į savo grupę "Avarija". Kadangi komanda atsinaujino, buvo nuspręsta pakeisti ir pavadinimą - į "B'Avariją". Grupėje buvau apie metus. Sėkmingai pasirodėme Kauno pramoginės muzikos festivalyje "Pop Art", kuris reikalavo gerai pasiruošti, ten nebuvo fonogramų ar kažko panašaus. Po jo apie grupę rašė, kad ji puikiai pasirengusi tiek vokalo, tiek šokio požiūriu, turi savo stilių...
Scenoje neužsibuvau ilgai - gimė dukrelė, ir šeimai reikėjo nuolatinių pajamų, kuriomis atlikėjo veikla, reikalavusi ir autostopu į koncertus pavažiuoti, nedžiugino. Tačiau aš dėkingas žmonėms, su kuriais tada teko susidurti. Visa tai išliko mano patirties bagaže, iš kurio gyvenime vis šio to prireikia.
Iš kur semdavaisi idėjų pasirodymams?
Tada dar mažai kas žinojo, o aš jau seniai buvau įvertinęs aktorių Džoną Travoltą ir jo, kaip šokėjo, pasirodymus miuzikluose. Su Rolandu Janavičiumi - draugu nuo muzikos mokyklos laikų - buvome "džeksomanai", dievinome Maiklą Džeksoną. Dar vienas pavyzdys man buvo garsus Rusijos scenos artistas Borisas Moisejevas, kuris tuomet garsėjo kaip puikus šokėjas. Vėliau nuo šokių jis nutolo, ir tai suprantama, nes su amžiumi išlikti tokiam pat sudėtinga. Iš profesionalumo pozicijų, šokis yra konkretaus amžiaus tarpsnio reikalas.
"B'Avarija" 1996-aisiais: R. Rezgevičius (kairėje), R. Stankevičius, J. Liesis ir D. Zvonkus. |
Kas tomis dienomis tave žavėjo ir traukė?
Visada buvau naujos muzikos, naujų stilių mėgėjas. Reivo, repo etapai man buvo labai įdomūs. Mieste, žinoma, būdavo problemų, kai koks plačiakelnis užkliūdavo skustagalviui. Su draugais "Chimerų" klubo baikeriais nesyk yra tekę gelbėti situaciją ir apginti kokį naujosios bangos atstovą, - juokiasi. - Klaipėda tuomet buvo labai ryški, spalvinga... Patiko tai, kad jauni žmonės daug dėmesio skyrė stiliui, ateini į "Prieplauką" - iškart supranti, kas čia susirinko. Dabar klubuose šito pasigendu. O popscenoje nebematau autorinės kūrybos. Ir galvą lenkiu prieš Žilviną Liulį, kūrusį muziką grupei XXL ir daugeliui kitų. XXL atveju su muzika ir tekstais buvo pataikyta į dešimtuką, tai ir lėmė, kad grupė iškart užkopė į viršūnę. Dabar rasti dainų su savitais tekstais - problema.
Ką manai, kodėl?
Čia ilgai galima kalbėti. Užvaldė komercija. Kai kurios asmenybės, turėjusios galimybę daryti įtaką masiniam skoniui, pasirinko prasčiausią įmanomą variantą, žlugdė žmonių meno supratimą. Televizijos žiūrovai mato ką nors ekrane ir ima įsivaizduoti, kad tai gerai. O man asmeniškai tai mėšlų mėšlas. Štai kad ir pasibaigęs projektas "Lietuvos talentai". Pakraupau, kokia buvo balsavimo sistema. Auditorijai reikia padėti susiorientuoti, o čia buvo pavyzdžių, kai išties talentingi žmonės, puikūs vokalistai neperėjo į kitą etapą, bet perėjo tas vyriškis, vaidinęs su riterio šarvais...
Man draskė širdį pagalvojus, kaip paskui tiems žmonėms, kurių neįvertino, tikėti savimi, savo talentu? Projekto laimėtojas griežia dantimis, bet, leiskite paklausti, kur jam toliau tobulėti? O juk buvo žmonių, kurie būtų galėję prizinius pinigus investuoti į savo mokslą. Ir gal Lietuvoje galėtume turėti pasaulinio garso dainininkų.
Kaip vertini dabartinę jaunimo situaciją?
Mano dukrai keturiolika. Ji man daug ką nupasakoja. Matau, kad jaunimui trūksta savos erdvės. Vaikšto po "Akropolį", nieko neveikia. Turėčiau pasiūlymą prekybos centrui - galėtų, tarkim, laisvuose prekybos plotuose rengti grafičių konkursus ant laikinų stendų, įrengti rampas. Aš ir pats esu važinėjęs riedlente, kurią tėvukas parvežė iš užsienio 1976-aisiais. Tuomet į ją pasižiūrėti iš mokyklos eidavo ištisos klasės... Vėliau atsirado estiškų "Rula" riedlenčių. Vykdavome važinėti rampomis į Liepoją. Visi džiūgavo, kad šiokias tokias įrengė "Laplandijoje", žmonės važiuodavo beveik iki Šernų, atstumas neatbaidė. Bet užaugo jau kelios riedlentininkų kartos, o normalaus riedlenčių parko, nepriklausančio nuo oro sąlygų, Klaipėdoje iki šiol nėra. Stebiuosi valdžios požiūriu, kai jaunimui patariama "susirasti rėmėjų" ir panašiai... Kaip vaikui susitarti su biurokratais?
Kokių minčių kyla, apžvelgus savo žalios jaunystės etapą?
Kartais pagalvoju apie save - gal ir blogai, kad gyvenime nėjau kryptingai... Begalės darbų, begalės užsiėmimų ir pomėgių. Kita vertus, gavau daug įvairios patirties ir esu laimingas, nes man kalbantis su dukra, ji negali prikišti, esą aš moraliai pasenęs ir nieko nebežinau. O matyti vaiko akyse euforiją ir pagarbą - didžiausias įvertinimas.
Valerija LEBEDEVA
Rašyti komentarą