Jurgiui Mališauskui, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojui, rytoj, sausio 19 d., sukanka 75-eri metai.
Tai nepaprastai ryški ir savita asmenybė. Labiausiai žavi jo minties polėkis ir drąsa. Man atrodo, kad Jurgis gali ir sugeba viską. Puikiai galėčiau jį įsivaizduoti kaip Cincinatą, ariantį lauką, o pakvietus tautos pasiuntiniams, paliekantį arklą ir stojantį ginti tėvynės. Nesunku regėti jį šuoliuojantį ant eiklaus žirgo Manto būryje ar pačiam vedantį į mūšį narsius žemaičių pulkus. Kita vertus, nesunku jį matyti tarp vaikų, rimtai ir paprastai aptariantį vaikiškus ir nevaikiškus dalykus. Pagaliau Jurgis yra tiesiog geras žmogus, patikimas ir ištikimas. Daug gražių darbų jie yra nuveikę drauge su žmona ir gyvenimo drauge Alma. Aukštaitijoje ošia jau nebe mažas jų sodintas miškelis, iki šiol taip ir vadinamas Mališauskų vardu.
Likimas lėmė Jurgiui Mališauskui tapti literatu. Tačiau jis neapsiribojo dabarties literatūros analize. Juk nėra taip sudėtinga pajusti savo amžininkų literatūrinį gyvenimą, daug sunkiau prašnekinti praeities kūrėjus. Jų kalba ir mintys tūlam atrodo kaip pilki apdulkėję pakelės akmenys, ramiai glūdintys nuošalyje. O štai Jurgis pakelia juos, nupučia laiko dulkes, ir štai jie jau sužėri ryškia ir gaivia šviesa. Jurgiui literatūra yra neatsiejama nuo istorijos, nuo viso kultūrinio gyvenimo. Šiuo požiūriu jo žinios yra neišsemiamos. Regis, jis tikrai yra gyvenęs Mažvydo laikais, studijavęs Karaliaučiaus universitete, vaikščiojęs smėlėtais Rytprūsių keliais ir takais. Taigi ir dabar, vienas ar drauge su bendrakeleiviais, lankydamasis Karaliaučiaus srityje, gelbėdamas nuo pražūties šio krašto piliakalnius ar bažnyčias, jis vėl grįžta ir grįžta į savo brangiausias vietas. Tokių kelionių metu matome tikrą romantiką, su įkarščiu perduodantį kolegoms ir mokiniams viską, kas jam pačiam atrodo svarbiausia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą