Jaunas menininkas
Gegužės mėnesį visuomenei bus pristatytas geriausias režisieriaus A. Matelio globojamo projekto "Mokykla be uniformos" trumpametražinis filmas, kurį sukūrė Klaipėdos "Vaivorykštės tako" pagrindinės mokyklos ketvirtokė Liepa Gaidauskaitė.
Dešimties metų autorė savo filmuke iš mokyklos gyvenimo "Dovydas ir Galijotas" panaudojo ne tik vaidybinių elementų, bet ir animacinius personažus iš plastilino. Filmuko idėja - reketas mokykloje buvo viena retesnių. Pakalbinome Liepą.
Girdėjau, esi kūrybinga. Muzikos mokykloje mokaisi groti pianinu, bet pagauta įkvėpimo, karštakošiškai kuri muziką. Ir ne tik.
Labiausiai mėgstu džiazą. Esu tikra karštakošė. Nuolat keičiu savo kambario dekoracijas, nes nemėgstu baltų sienų: kone kasdien kabinu piešinių parodas. Savo kaime, po stogine, susikvietus vaikus, rengiu koncertus, šokių kompozicijas, cirkus. Kartą į mano šuns Meškio gimtadienį draugai atsivedė savo augintinius, kurie susiriejo prie vaišių stalo, ir šventė baigėsi skandalu ir ašaromis. Visi skubiai išsivažinėjo... Noriu būti drabužių dizainerė, todėl su draugėmis iš mamų skarų smagu susikurpti puošnų drabužėlį šokiams. Apskritai mėgstu piešti visui viską, o ypač žirgus...
Žinau, kad universiteto Menų fakultete mėgėjų spektaklyje "Laimingasis princas", kurį režisavo tavo mama Nida, vaidinai mergaitę su degtukais.
Į spektaklį įsitraukė daugybė vaikų iš mano ir kitų mokyklų, bet svarbiausia, kad vaidinimas buvo skirtas tam, kad surinktume aukų vienai mergaitei, kuri mergaitei, kuri sirgo vėžiu. Manau, kad menininkas turi ne tik pardavinėti savo darbus, bet ir daryti gera žmonėms.
Iš kur mergaitei tiek drąsos - dalyvauti projekte "Mokykla be uniformos"?
Nugirdau kaip mano mama (ji mokytoja) pasiūlė aštuntokei mergaitei parašyti scenarijų, tai ir aš užsimaniau. Iš pradžių galvojau papasakoti istoriją apie tai, kaip su drauge ėjome į mokyklą, ir ją užpuolė du didesni berniukai. Tada ji nutvėrė gluosnio šaką ir nusivijo juos per stadioną; man labai patiko tas vaizdas.
Paskui man kilo idėja parašyti apie berniuką, kurį reketuoja didesnis. Pati sugalvojau pavadinimą, nes žinau, kas yra Dovydas ir Galijotas, juk mokausi krikščioniškoje mokykloje. Aktorių susirinko visa šutvė, o man kliuvo vaidmuo masinėse scenose. Filmavo geras operatorius Saulius Fabijonavičius.
Savo scenarijus projektui atsiuntė apie pusantro šimto vaikų. Išrinko tik keturiolika, ir tave tarp jų.
Kai laimėjau scenarijos idėjos konkursą, mane pakvietė į kūrybinę stovyklą labai gražioje sodyboje. Kiti dalyviai buvo 16-os ir 18-os metų, tad vykau su tėčiu. Ten mus mokino įvairūs kino meno žmonės, buvo ir projekto kuratorius Arūnas Matelis. Mokė, kaip rašyti scenarijų, kokia kamera filmuoti, kokiu kampu, bet mane labiausia "pagavo" animacija. Ne viską supratau, tad kartais žaisdavau pirštais, bet tėtis viską užsirašinėjo.
Grįžus prasidėjo rimtas komandinis darbas?
Iš pradžių piešiau tą filmą, ir buvo labai sunku padaryti dešimtis piešinių kiekvienam personažo judesiui perteikti. Ir negalėjau nieko kita veikti, net išeit į kiemą, piešiau ir piešiau. O paskui su tėčiu nusprendėme veikėjus nulipdyti iš plastilino; jis padarė Galijotą, aš - avis, kitus personažus. Man buvo įdomu kurti filmą, bet kito scenarijaus kol kas nerašau, tik mažas knygutes, ir man jauku.
Ko reikia vaikui, kad būtų kūrybingas?
Visa galva pasinerti į tikrą gyvenimą ir fantazuoti. Tėveliams išpildyti beribius vaiko troškimus, svarbiausia, kad skirtų laiko, ką su juo kartu nuveikti. Jeigu tėvai viską perka vaikui, tai jis nebeturi vaizduotės pats susisikurti lėlių namelį, kasos aparatą ar traktoriuką. Mėgstu A. Lindgren "Padaužų kaimą", tad pasidariau savo kaimo žemėlapį, kurį atvertus, iššoka stati namukai, tiltai ir iš molio nulipdytos avelės.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą