Lietuvos dailės muziejaus Pr. Domšaičio galerijoje atidaryta tarptautinė rašto meno - kaligrafijos ir tipografikos paroda "Savos raidės".
Su parodos kuratore, VDA Dizaino ir Grafikos katedrų docente Aušra Lisauskiene kalbamės apie tai, kaip pasaulio dailininkams pavyko sukurti savitus šių dienų kultūros ženklus.
Kaip čia yra: kaligrafija laikoma elitiniu menu, turinčiu istoriškai susiklosčiusią išliekamąją vertę, ir sykiu siekiama iškelti šiuolaikinį rašto meną iš "paraščių"?
Iš tikrųjų kaligrafija laikoma elitiniu menu, tačiau šioje parodoje kalbame apie raštą plačiąja prasme, liesdami kaligrafijos ir tipografikos sąvokas. Istorijos kontekste raštas, kaligrafija dažniausiai buvo siejami su religija, ir kasdieniame gyvenime jį vartojo tik nedidelė privilegijuotų žmonių grupė - dažniausiai valstybės valdymo ir sakralinėms reikmėms.
Mums ir šiandie yra įspūdingi senovės šumerų raštas - dantiraštis, Egipto hieroglifai, senovės Kinijos raštas. Juose užkoduoti vizualieji ir verbaliniai savo laikmečio komunikaciniai kodai mums šiandie sunkiai suvokiami. Geriausiu atveju galime perskaityti tik tekstą.
Raštas ilgą laiką buvo sergimas žynių, šventikų rankose, ir su spaustuvininko Johano Gutenbergo, išradusio pirmąjį spaudos metalo spaudmenimis presą, dėka, iš privilegijuotųjų rato pateko plačiai publikai, prarasdamas paslaptingumą, ir įgavęs daugybę vartotojiškų funkcijų. Jo estetinė vertė tartum pasislėpė. Ir šiandien kalbėdami apie raštą, dažniausiai galvojame apie turinį, kas parašyta, o ne apie formą: kokia priemone atlikta, kodėl pasirinktas vienas ar kitas šriftas.
Atrodytų, šis menas kultivuojamas tik akademiniame sluoksnyje?
Parodoje dalyvauja 25 autoriai. Ko gero, rastume daug daugiau menininkų, dirbančių šioje srityje ir Lietuvoje, ir užsienyje, bet ribojo VDA galerijos "Akademija" dydis, P. Domšaičio galerijos erdvės, į kurias ši paroda perkelta iš Vilniaus. Vienuolikos autorių grupė iš Lietuvos - VDA dėstytojai arba absolventai ir viena magistrantė. Pagrindinės rašto meno "pajėgos" koncentruojasi miestuose, kur yra VDA fakultetai - Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose. Ir dar mėginame parodyti, kad kaligrafija ir tipografika gali būti ne tik verbalinė komunikacija, bet ir turi estetinę, intuityviąją vertę. Tai yra, tampa grynuoju menu.
Deja, rašto menas Lietuvoje nėra populiarus, juo mažai domisi kolekcininkai ir muziejai, retai rengiamos tokios parodos. Tad ši tarptautinė - pirmoji Lietuvoje. Europos kaligrafijos sostine neoficialiai laikoma Belgija, Briugė, na, o tėvynė, lopšys - senovės Kinija, sukūrusi savą raštą teptuku II tūkst. pr. m. e. ir ištobulinusi jį iki kaligrafijos.
Kad suvoktum kaligrafijos vingrybes, reikia tam tikro pasiruošimo?
Taip. Gera kaligrafija paremta meistryste, ir daugelis meistrų teigia, kad pirmuosius dešimt metų mokomasi amato, likusius dešimtmečius kuriamas individualus braižas, autentika. Pirmiausia reikia įvaldyti pamatinius dalykus, kad galėtum būti laisvas ir kurti.
Ne atsitiktinai parodoje turime penkiolika autorių iš skirtingų pasaulio šalių, kurios turi savo stilių, net mokyklą. Regis, turime ir lietuviškąją mokyklą, kuriai atstovauja garsūs kaligrafai: 2006 metų nacionalinės kultūros premijos laureatas profesorius Rimvydas Kepežinskas, profesoriai Albertas Gurskas ir Algis Kliševičius. Jų darbai labai skirtingi - bet galime įžvelgti tam tikrus giluminius klodus - šiltumą, emocionalumą, autoriai rašo smailia ar nukirsta plunksna, panaudoja tradicinę japonų priemonę - teptuką, o tai lietuviškame kontekste įgauna naują raišką. Šalia klasikinės kaligrafijos pristatome ir kitas rašto meno formas - kompiuterinę grafiką, tipografiką ir aerografinę kaligrafiją. Autoriai jungia tradicines ir modernias priemones, ieško individualios plastinės raiškos.
Algio Kliševičiaus darbai turi labai aiškų autorystės antspaudą, bet kiekviename darbe panaudojamos naujos priemonės ir technikos. Įdomu, kad šiai parodai autorius "surankiojo" savas raides iš įvairių paraščių, ir sukomponavo jas į vientisus darbus, kur dominuoja jutimiškumas, emocijos ir naujos idėjos būsimai kaligrafijai.
Kai kurie autoriai seka senųjų skriptorių tradicija - ranka rašo vaizdingus ženklus, pulsuojančius kūrėjo dvasia...
Parodoje šiai krypčiai atstovauja klasikinis kaligrafas iš Didžiosios Britanijos - Paulas Antonio, kuris rašo aukso raidėm ant pergamento, kitur - vario rašalu klasikiniu CUPERPLATE šriftu. Autoriai vis ieško ko naujo, originalaus. Belgijoje populiaru kaligrafiją kalti akmenyje, tačiau pagrindine estetine raiškos priemone tampa ne pati medžiaga, tarkim, tekstilė, akmuo, rankų darbo popierius, o tai, kas joje sukuriama, kokio siekiama poveikio.
Deja, nepavyko prisikviesti į parodą pasaulinio garso kaligrafo Brody Neuenschwander, kūrusio kaligrafiją kino režisieriaus Pieter Greeway filmams "Intymus dienoraštis" ir "Prospero laiškai", su kuriuo mes susidraugavome Lietuvoje, lankėmės jo kūrybinėse dirbtuvėse Klaipėdoje 1999 metais. Bet parodoje dalyvauja nemažai garsių kaligrafų, tarp jų Heinz Schuman, iš kurio darbų, reprodukuotų vokiečių kaligrafijos knygose, mokėmės ir mes.
Lietuvoje dar nėra tokių gilių kaligrafijos tradicijų, todėl manau, kad ji vystosi drauge su šiuolaikiniu konceptualiuoju menu, eksperimentą derindama su klasika, pagrįsta meistryste. Lietuviškai kaligrafijai iš dalies būdinga ir medijų sintezė. O ką laikyti avangardu? Manyčiau, labai dažnai avangardas yra "piaro" dalykas, o šį sukuria žurnalistai...
Man labai patiko racionalūs vokiečių autorių, ir - dramatiški Izraelio kaligrafų darbai.
Tikslūs, grįsti gera meistryste, tekstu, vokiečių darbai parodo, jog XXI amžiaus kaligrafijos galimybės yra beribės. Izraelio autorių darbai - itin ekspresyvūs, artimi tapybai. Man teko bendrauti su Leo Rey, ir dabar jo šalyje vyksta parodos, gimsta vaikai, o netoliese sprogsta bombos, žūsta žmonės, tačiau menininkai negali laukti paliaubų, tad jų kūryboje - didžiulė įtampa ir dramatizmas.
Papasakokite apie savo sukurtas "Vandens raides".
Aš kuriu ir klasikinę kaligrafiją, bet parodoje pristatau kompiuterinės grafikos darbus, ir tiesiog mėginu sukurti raides, neturinčias užfiksuotos tipografinės formos. Mano raidės "tirpsta vandeny", arba tai yra raidės, kurios dar formuojasi, tai tik pirminio pranešimo fragmentai, refleksijos. Aš dažnai eksperimentuoju, mano credo - nenusibosti sau pačiai ir žiūrovui, tad kartais būnu racionali, o kartais - spontaniška. Neatstovauju vienai kuriai tipografikos ar kaligrafijos sričiai, sąmoningai siekiu kaitos ir būti neatpažįstama. Šiuo metu kuriu kaligrafiją ant pusiau skaidrių medžiagų, naudoju šviesos "raštą".
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą