Pažintis
Nei išvaizda, nei pavardė neišdavė, kad maestro - lietuvis. Todėl ir į pokalbį skubėjau galvoje perkratydama angliškus žodžius. "Esu kosmopolitas", - plačiai šypsodamasis paspaudė ranką dirigentas Leonidas Dorfmanas. - Gimiau ir augau Lietuvoje, mokiausi Maskvoje, karinę tarnybą atlikau Rygoje, o dabar jau penkiolika metų gyvenu Vokietijoje".
Gerb. maestro, atrodote kaip ispanas - rudos akys, tamsūs plaukai...
(Juokiasi) Man ir ispaniška muzika labai patinka. J (L. Dorfmanas su Klaipėdos kameriniu orkestru spalio 20 d. Klaipėdos koncertų salėje atliko ispaniškos muzikos programą. - Aut. past.).
Per jūsų koncertą su Klaipėdos kameriniu orkestru pirmą sykį scenoje išvydau šokantį dirigentą...
Šokis man niekada nebuvo svetimas. Vaikystėje svajojau būti šokėju. Bet mama, pirmoji fortepijono mokytoja, įkvėpė meilę muzikai.
Jau daug metų gyvenate Vokietijoje. Kodėl palikote Lietuvą?
1990 metais Maskvos konservatorijoje baigiau aspirantūrą ir iškart patraukiau į Vokietiją. Norėjau gilinti ir tobulinti muzikavimo įgūdžius Europoje.
Ir ten pasilikote.
Taip. Šiuo metu gyvenu keliuose Vokietijos miestuose - Frankfurte prie Maino, Štutgarte, Liubeke. Dirbu irgi keliose mokymo įstaigose - nuo 1997 m. dėstau Mainco J. Gutenbergo universitete. Nuo 2001 m. - Trozingeno aukštojoje mokykloje. Vedu kapelmeisterio ir dainavimo meistriškumo kursus Vokietijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.
Vadinasi "nutekėjote į Vakarus"...
(Šypsosi.) Vokietijos muzikinė kultūra - labai aukšto lygio. Ten galima tobulėti, daug ko išmokti.
Gal ateity grįšite į Lietuvą?
Gal. Dažnai koncertuoju Lietuvoje. Groju Filharmonijoje, dirbu su orkestrais. Esu laimingas, kad Lietuvoje manęs laukia.
Pirmasis debiutas su Klaipėdos kameriniu orkestru įvyko prieš penkerius metus. Mane pakvietė kamerinio orkestro meno vadovė Liuda Kuraitienė. Paruošėme vokiečių kamerinės muzikos projektą. Vėliau - anglų, o prieš du metus nusprendėme groti ir ispanų kūrinius, kurių natas buvo labai sunku gauti. Reikėjo nemažai pasistengti.
Man labai malonu dirbti su Klaipėdos kameriniu orkestru. Muzikantai - labai profesionalūs.
Nors ir negyvenate Lietuvoje, bet, pasirodo, niekada nuo jos ir nebuvote atitrūkęs.
Tikra tiesa. Dažnai čia grįžtu. Šią vasarą planuoju važiuoti į Nidoje vyksiantį Tomo Mano festivalį. 10 metų koncertavau su smuikininku Raimondu Katiliumi. Mūsų duetas buvo labai stiprus. Kartu koncertavome, kai jis mirė. Labai gaila...
Man malonu čia grįžti. Mentalitetas artimas. Čia atgyju, čia man šilčiau. Sutinku daug įdomių žmonių. Lietuva atgimsta. Gražu stebėti, jog žmonės nori tobulėti. Meilė muzikai, meilė pedagogui čia skiepijama nuo mažų dienų. Vokietijoje labiau orientuojamasi į materialiąją pusę.
Ar galite palyginti Lietuvos muzikinį gyvenimą su Vakarų Europos?
Lietuvos muzikinis gyvenimas labai aukšto lygio. Jei kalbėsime apie profesionalumą, gal net aukštesnis nei kitose šalyse. Žmonės čia sąžiningai dirba, įdeda daug širdies. Bet daugelį dalykų Lietuvoje lemia finansai - trūksta pinigų natoms pirkti, geresniems muzikos instrumentams įsigyti.
Dirbau su Šiaulių, Kauno, Kristoforo kameriniais orkestrais. Visi labai nori muzikuoti. Muzikinė kultūra Lietuvoje visada buvo aukšto lygio. Tik Vakaruose skonis galbūt labiau išlavintas, tradicijos gilesnės, kita muzikavimo maniera.
Esate dirigentas ir atlikėjas (groja fortepijonu). Kas arčiau širdies?
Baigęs studijas Maskvoje, labai norėjau diriguoti. Tą troškimą atsinešiau iš vaikystės. Tačiau negalėjau. Reikėjo laiko, kad subręsčiau. Vokietijoje tam buvo sudarytos puikios sąlygos - tobulinausi ne tik fortepijono, kamerinės muzikos ir dainavimo akomponavimo srityse, bet ir studijavau dirigavimą.
Kai groju fortepijonu, gilinuosi tik į savo natas, o dirigentas privalo žinoti viso orkestro partitūrą. Man šiuo metu tai daryti ypač patinka.
Auksė BOGUŽAITĖ

Rašyti komentarą