Henrikas Vaitiekūnas: Kodėl šviesiausios metų dienos kai kuriems tampa sunkiausiomis

Kaip keista bebūtų, didžioji dalis banaliųjų (nepriklausomai nuo to, kurioje šaly reziduoja) šito „drumsto vandens“ netgi laukia. Jei ir toliau plėtočiau tos prieššventinės „žvejybos“ temą, tektų aiškinti ir kitus šio netikro džiaugsmo pojūčius. 

Mat, drumstas vanduo – tai ir didesnė asmens apsauga, ir... žvejui palankesnis. (Pastarąjį sakinį prašome perskaityti du kartus. Ir įsigilinkite į jį pagal asmeninį „sugedimo laipsnį“).

Bet trumpam pamirškim Šventes. Nes ir eilinę dieną esam viso labo paprastos socialiosios būtybės. 

Žinoma, kiekviena nori jausti, kad yra svarbi, girdima ir matoma. Jei taip nėra, vidinė tuštuma apima. 

O jei dar ir darbo santykiai nebesieja? Jei kadaise be perstojo skambėjęs telefonas vis tyli? (Paprastai ir dar papildomai: nebėra tikros šeimos, nebėra partnerio, televizija neįdomi, dirbtinis intelektas nuvylė. 

Ir nėra kam pasiguosti.

Taip atsitinka net paprastą dieną. Ir keturiskart sustiprėja Šventės išvakarėse.)

(Jau dvi pastraipas perskaitėte ir nieko naujo? Vis dar manote, kad čia tik senelių ar atsilupėlių burbtelėjimai? 

Neskubėkit! Sociologai įrodinėja, kad su tuo, kas čia parašyta, susiduria 30 procentų septyniasdešimtmečių ir 46 procentai dar nė penkiasdešimties neperžengusiųjų. Išvada: vienatvė negailestingai jaunėja!)

Medikų išvados: vienatvė didina kraujospūdį ir širdies ligų riziką. Ji stiprina stresą bei įtampą. Blogina miego kokybę. 

Didina diabeto, demencijos ir lėtinių ligų riziką. Bet argi šias nuobodokas ir jau girdėtas eilutes parašęs mano, kad tas, kuris vienatvėje jas perskaitė, jau šiandien ką nors pakeis? Pakeisti reikėjo vakar. Bet nevėlu tai padaryti ir rytoj. Todėl – keletas patarimų.

Pirmiausia jums paaiškinsiu apie emocinį slenkstį, kurį privalote peržengti.
Žmonės nevienodai toleruoja ramybę ir vienatvę: vieniems tai – neviltis ir tuštuma, kitiems – poilsis ir normali būsena. 

Bet įsisąmoninkite: tyla nėra grėsminga! Nepaisant to, vis vien jaučiatės taip blogai, kad net papasakoti negebate? 

Tuomet pabandykite šią savijautą ignoruoti: įtikinkit save, kad vienatvė – ne liga, o tik psichologinis signalas. 

Toks pat kaip troškulys. Suvokite tai ne kaip savęs vertinimą, o kaip informaciją. Padarėte tai? Kitas žingsnis – vienatvės klasifikavimas: sužinokite į kurią „lentynėlę“ ją dėsite.

Gal tai emocinė vienatvė? (Kuomet trūksta žmogaus, kuris suprastų ir su kuriuo galima būtų apie politiką ar oro balionus padiskutuoti?)

Gal tai egzistencinė vienatvė? (Kuomet nėra su kuo pasidalinti vidiniais išgyvenimais ar pakalbėti apie „gerus senus laikus“.)

Gal tai socialinė vienatvė? (Kuomet nebėra bendraminčių, t. y. buvusio „savo rato“.)
O gal tai tik situacinė vienatvė? (Pakeitėte butą ir nepažįstate kaimynų, pakliuvote į ligoninę, kurioje lankymas draudžiamas. Ir t.t.)

Kiekvienai šių vienatvių įveikti reikalingos skirtingos priemonės. Bet dabar, kai jau išsiaiškinote jų tipą, migla ima sklaidytis: bėda lengviau įveikiama. Bet jūs sakote, kad nepalengvėjo? Psichologai su psichiatrais numatė ir tokią galimybę.

Teks... susitaikyti! Susitaikyti su tuo, kad, deja, taip gali būti, jūsų vienatvė niekada nebeišnyks. Kažkuris iš psichologų tą reiškinį įvardino kaip pritemusią šviesą. (Bet pabrėžė: tai – nėra tamsa!). 

Jei juo patikėsite, atsidarys net dvejos durys. Už pirmųjų – tokia mintis: kai nesistengi nuo vienatvės bėgti, ji mažiau baugina. Arba visai netenka galios. 

Už antrųjų durų slepiasi sudėtingesnė gyvenimiškoji filosofija: nelaukite, kol kokie nors santykiai suteiks gyvenimui prasmę. Apverskit formulę: suteikite prasmę jau esamiems santykiams!

Beje, ne tik pati vienatvės tema, bet ir skaičiai šneka. ES šalyse vieni, t.y. be šeimos, gyvena beveik 17 procentų gyventojų, o tai maždaug 76 milijonai piliečių. Skaičius kasmet auga. 

Žinoma, demografinių problemų čia neišjudinsim. Nors pastaruoju metu straipsnių apie tautos nykimą vis daugiau. Bet ar įsivaizduojate, su kokiomis – visiškai skirtingomis – fantazijomis šį rašinį skaito skaitytojai vyrai ir skaitytojos moterys? Štai jums – trumpoji analizė.

Moterims, taip visuomet buvo, dažniausia trūksta jausminio bendravimo ir emocinio palaikymo. Kai jo trūksta, pažeidžiamas jų prigimtinis rūpestėlis: globoti ir rūpintis. Vyriška vienatvė dygsta iš kitokių šaknų ir paviršiuje sulapoja rečiau: emocijas vyrai užspaudžia savyje. 

O ir vyriškos vienatvės priežastys daug paprastesnės: dažniausiai ji užpuola į užtarnautą poilsį išėjusius ar profesinę tarnybą praradusius.

Žinoma, bjauriausia vienatvė yra toji, kuri užklumpa iš pažiūros teisingą ir darnią šeimą. Viskas kartu ir... viskas atskirai. (Reiškinys LT karalystėje ypač išplitęs. Jis nusipelno atskiros studijos. Įsipareigojame 2026-iesiems.)

Vis labiau pasaulį kankinančios vienatvės priežasčių ieško Pasaulio sveikatos organizacija. Metinis jos biudžetas – daugiau kaip 2 milijardai dolerių. 

Kol kas už šią sumą ji tepasakė (nežinia, kuo besiremdama), kad vienatvė veikia taip, tarsi kasdien kiekvienas surūkytumėme po 15 cigarečių. Ganėtinai vaizdinga, tik gal kiek per brangu?

O dabar paklausiu jūsų, ar jau buvote prie Kalėdinės savo miesto eglės? Ar parsinešėte iš mugės riestainį? 

Ar išgėrėte ten puodelį devynis eurus kainuojančio karšto vyno? Ar suskaičiavote, kiek iš viso jums VIENAM arba VIENAI kainavo ten PASISTUMDYTI? Pastarieji keturi klausimai nėra nei pašiepiantys, nei smerkiantys. 

Priešingai, sveikinu tuos, kurie rytoj ar poryt vienui vieni prie tos eglės važiuos. O dabar, jei pasiseks, pabandysiu paaiškinti kodėl jums, Šventėje dar neapsilankiusiems, būtina tai padaryti.

Todėl, kad šitos nedidelės kelionės nereikia su niekuo „derinti“. Todėl, kad apsirengsit ne taip, kaip kas nors „patars“, o taip, kaip norėsit. 

Valgysit ir gersit arba nevalgysit ir negersit. „Pasimaudę“ minioje imsite geriau suprasti, kuo vertinga vienatvė. 

Pajusite, kad su tais šventiškai į pramogų turgų išsipusčiusiais bei išsikvėpinusiais jus sieja viso labo tik lokacija. Kuri yra efemeriška ir laikina.

O paskui grįšit į šviesius jokių svečių neprišnerkštus namus, žodynuose susirasit ICD (tarptautinę ligų klasifikaciją) arba DSM (psichikos sutrikimų diagnostinį vadovą) ir darsyk įsitikinsit, kad tokia vienatvė – jokia liga. 

Ji – tik nesunkai įveikiamas emocinis ir socialinis signalas. Toks pat kaip alkis ir troškulys, kuriuos jau išmokome įveikti.