Sovietinė Lietuvos okupacija: liko netesėti mūsų pažadai

Sovietinė Lietuvos okupacija: liko netesėti mūsų pažadai

Pokariu, jau emigracijoje, Jonas Aistis išliejo apmaudą: "Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, bet varge jo vieno tu pasigedai, nors visi žadėjom mirti už tėvynę - liko netesėti mūsų pažadai..."

Netrukus Klaipėdos universiteto leidykla išleis šios aukštosios mokyklos Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo dr. Vytauto Jokubausko monografiją "Mažųjų kariuomenių" galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis". Šiandien spausdiname paskutinę iš autoriaus parengtų publikacijų, kurių dėka "Vakarų ekspreso" skaitytojai iš anksto galėjo susipažinti su ištraukomis iš kai kurių šios knygos skyrių.

Išties 1940 m. birželį divizijos ir pulkai, rinktinės ir būriai liko savo kareivinėse bei namuose. Tik prasidėjus sovietiniam terorui pasimetimą, tvyrojusį 1940-aisiais, greitai pakeitė bloga nuojauta, o 1941 m. birželio 14 d. ir suvokimas, kad neveiklumas veda į tylią, o gal ir negarbingą mirtį.

Kaip ir prieš du dešimtmečius, 1918-1920 metais, pasidarė daug aiškiau, už ką ir kodėl reikia kovoti - sava žemė, ūkis, šeima ir galiausiai sava gyvybė tapo tuo, ką reikėjo apginti, iškilo egzistencinis išlikimo klausimas. Tūkstančiai Lietuvos vyrų prisiminė duotą priesaiką ginti Tėvynę.

1940 m. birželį buvo susvyruota, suabejota pamatiniu principu, kad ginti savo valstybę reikia ne tik tada, kai sąlygos palankios, kai pergalė neabejotina, ją ginti reikia bet kokiomis sąlygomis ir iš visų jėgų - totaliai.

Materialiniu ir koncepciniu aspektais Lietuva tarpukariu gana neblogai buvo pasirengusi gintis, o dauguma piliečių nestokojo ir moralės stoti į žūtbūtinę ir tikėtina, tūkstančiams mirtiną kovą.

Ginkluoto pasipriešinimo alternatyvos

Atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės pajėgumus ir planavimą tarpukariu bei geopolitinę padėtį 1940 m. ir į tai, kad sovietų karinė persvara buvo milžiniška, analizuojant karinio pasipriešinimo galimybes vertėtų atsižvelgti į tai, kad karo veiksmai tarp minėtų šalių galėjo būti trijų skirtingų lygių.

Pirmas - tai totalinis mobilizuotų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimas. Tokiu atveju Lietuva galėjo tikėtis sutelkti apie 150-160 tūkst. vyrų, karių ir šaulių, pajėgas.

Antras - riboto masto karinis pasipriešinimas, kuriame galėjo dalyvauti tik 1940 m. birželį buvę reguliariosios kariuomenės daliniai, pasieniečiai bei šauliai - per 76 tūkst. vyrų.

Trečias - lokalus arba, kaip dažnai viešajame diskurse pažymima, "simbolinis" pasipriešinimas. Tokiu atveju į aktyvius karo veiksmus su sovietais galėjo įsitraukti tik pavieniai, arčiau pasienio su Vokietija dislokuoti daliniai. Potencialiai tokiais laikytini 7-asis (Tauragėje) ir 9-asis (Marijampolėje) pėstininkų pulkai. Pasitelkus tik minėtus pulkus, būtų susidarę du lokalūs pasipriešinimo židiniai, kuriuose galimai būtų veikę apie 4,5-5 tūkst. karių.

Negalima atmesti galimybės, kad 1940 m. birželį Lietuvai paskelbus mobilizaciją ir ryžtingai pradėjus rengtis atremti sovietų agresiją įvykių seka galėjo pasikeisti. Visuotinės mobilizacijos Lietuvos kariuomenė nuslėpti nebūtų galėjusi ir SSRS vadovybė dar tos pačios dienos vakare Maskvoje jau būtų žinojusi apie tai. Tokiu atveju buvo galimi mažiausiai trys scenarijai: 1) SSRS duoda įsakymą savo pajėgoms skubiai pradėti invaziją į Lietuvą, pastarosios veiksmus įvardindama kaip agresiją, susitarimų pažeidimą ar tiesiog nedraugišką veiksmą; 2) veikia toliau pagal planą ir teikia ultimatumą, galbūt su papildomu punktu apie demobilizaciją ir karo veiksmus pradeda birželio 15 d.; 3) laikinai atideda karinį klausimo sprendimą.

Apskritai nuo pat 1939 m. rudens sovietai numatė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo galimybę ir stengėsi to išvengti. Laviravimas ir bandymai laimėti laiko Lietuvai galbūt galėjo būti šansas išvengti pirmosios sovietinės okupacijos.

Paskutinis momentas skelbti visuotinę mobilizaciją ir telkti pajėgas pasipriešinimui buvo birželio 12 d., kai ministras pirmininkas Antanas Merkys grįžo iš Maskvos ir informavo, kad "padėtis rimta". Birželio 14-15 d. jau buvo galima svarstyti tik riboto masto ar lokalaus pasipriešinimo variantus, nes mobilizacijai reikėjo apie 30 valandų, o pajėgų sutelkimui numatytose vietose - dar 2-3 dienų.

Bandymas mobilizuoti pajėgas ir pradėti vykdyti karines operacijas būtų sukėlęs visuotinį chaosą kariuomenėje, nes negali batalionas vienu metu vykti keliasdešimt kilometrų užimti pozicijas ir pradėti karo veiksmus bei mobilizuoti kelis tūkstančius rezervistų, kad jo pagrindu būtų suformuotas pulkas. Taigi buvo galima apsispręsti ir pradėti karo veiksmus su taikos meto pajėgomis tikintis, kad tūkstančiai rezervistų savo iniciatyva prisijungs prie ginkluotos kovos.

Paskutinis posėdis

Į paskutinį posėdį susirinkę prezidentas, Vyriausybės nariai bei generolai nesutarė, delsė ir dvejojo. Posėdžio pradžioje už ginkluotą pasipriešinimą pasisakė Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas bei valstybės kontrolierius ir IV Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis.

Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis pasisakė už protestą ir egzilinę Vyriausybę, trys posėdžio dalyviai - ministras pirmininkas A. Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir žemės ūkio ministras Juozas Audėnas - pasisakė už ultimatumo priėmimą, nesipriešinant, o kiti tylėjo arba buvo linkę pritarti ultimatumo priėmimui.

Taigi santykis posėdyje buvo šeši prieš tris. Padėtis pasikeitė atvykus div. gen. Stasiui Raštikiui, kai už kapituliaciją pasisakė jau penkiese: A. Merkys, K. Bizauskas, J. Audėnas, S. Raštikis ir div. gen. Vincas Vitkauskas. Už pasipriešinimą - keturiese: A. Smetona, K. Musteikis, K. Jokantas ir K. Šakenis, o J. Masiliūnas ir A. Tamošaitis svyravo.

Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas div. gen. Stasys Pundzevičius, paskutiniame posėdyje paklaustas, ar įmanomas kariuomenės pasipriešinimas "techniniu požiūriu", atsakė, kad ne, nes kariuomenės kiekis mažas, sovietų įgulos Lietuvoje užėmusios strateginius punktus, pasienyje didžiulės SSRS karinės pajėgos, mobilizacijos planai suardyti ir ją įvykdyti neįmanoma, todėl pasipriešinimo "pasekmės - tragiškos".

Tenka pastebėti, kad finansų ministras Ernestas Galvanauskas buvo išvykęs į Klaipėdą, o vidaus reikalų ministras brg. gen. Kazys Skučas įgaliojimus jau buvo perdavęs. Taigi sprendimas buvo priimtas svyruojant, keliems posėdžio dalyviams abejojant arba aktyviai pozicijos nereiškiant, o lemiamą įtaką dėl politinio sprendimo priėmimo galėjo padaryti ir trijų divizijos generolų - V. Vitkausko, S. Raštikio ir S. Pundzevičiaus - pozicijos.

Tragiški politikų ir generolų likimai

Regis, politinį naktinio posėdžio sprendimą nulėmė Lietuvos opozicinių jėgų siekis "atsikratyti" A. Smetonos ir tautininkų valdžios. 1940 m. birželio 13 d. antismetoninės politinių partijų koalicijos "Ašis" veikėjai nutarė atšaukti savo ministrus iš 21-osios Vyriausybės. Taigi krikdemas K. Bizauskas ir liaudininkas J. Audėnas paskutinio posėdžio metu aktyviai pasisakė už ultimatumo priėmimą.

Sprendimas priimti ultimatumą pačių paskutinės Vyriausybės narių ir generolų neapsaugojo, iš 12 posėdyje dalyvavusių ir priiminėjusių sprendimą dėl ultimatumo tik vienas - div. gen. V. Vitkauskas gyvendamas Lietuvoje tęsė tarnybą nepatirdamas represijų, šeši (J. Masiliūnas, K. Šakenis, K. Jokantas, A. Tamošaitis, A. Merkys ir K. Bizauskas) buvo represuoti: ištremti arba sušaudyti. Tarp jų - ir aktyviausiai pasisakę už ultimatumo priėmimą A. Merkys ir K. Bizauskas, tremtinio likimo neišvengė ir paskutinio posėdžio metu Maskvoje buvęs J. Urbšys, o dar penki posėdžio dalyviai (A. Smetona, J. Audėnas, div. gen. S. Raštikis, brg. gen. K. Musteikis ir div. gen. S. Pundzevičius), kaip ir nedalyvavęs E. Galvanauskas, pasitraukė į Vakarus.

Represijų ar priverstinės tremties neišvengė ir aukščiausia Lietuvos karinė vadovybė. Iš aukščiausias pareigas 1940 m. birželį ėjusių 67 karininkų 31 emigravo į Vakarus, 3 mirė dar iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 4 kaip civiliai liko gyventi Lietuvoje ir išvengė represijų, 22 sovietų buvo represuoti, sušaudyti arba ištremti, o 7 tęsė karinę tarnybą Raudonojoje armijoje. Iš 20 rikiuotės generolų 12 emigravo į Vakarus, 4 sovietų ištremti, 1 sušaudytas, 2 tęsė tarnybą Raudonojoje armijoje, 1 liko gyventi Lietuvoje ir nebuvo represuotas.

Karo ir okupacijos metu šalis neteko šimtų tūkstančių žmonių, buvo sugriautas ūkis, socialinė santvarka. Ar teisingas buvo 1940 m. birželio 15 d. naktį priimtas politinis sprendimas?

Šiame kontekste verta dėmesio 1939 m. gen. št. mjr. Vytauto Bulvičio įžvalga, išdėstyta spaudoje: "Pirmutinę karo dieną tauta turi atsiminti, kad tautų istorija rašoma krauju. Turi bijoti ne nustojimo nepriklausomybės kariaujant, bet bijoti praradimo laisvės be kovos. Tauta, kuri "priešo neerzinimo" sumetimais neišdrįsta reikiamu momentu griebtis ginklo, nėra laisvės verta."

Taigi ir šiandien, naujame, bet kartais neįtikimai panašiame grėsmių valstybingumui kontekste galime savęs paklausti, ar tikrai esame tikri, kad mes ir ypač mūsų politikai nepakartosime istorijos?

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder