"Tik tai, kas turi ribas, turi prasmę"

"Tik tai, kas turi ribas, turi prasmę"

Praėjusį antradienį I. Simonaitytės bibliotekoje visuomenei buvo pristatyta kultūrologo, žurnalisto Kęstučio Meškio knyga "Kultūra kaip būtis. Žmonės. Įvyiai. Kontekstai". Joje randame daug pokalbių su iškiliais pasaulio ir Klaipėdos kultūros žmonėmis.

Sudėjote į knygą 3 dešimtmečių esė, straipsnius - kurie, Jūsų manymu, turi išliekamąją vertę? Rašote apie užsienio kultūros milžinus - ar jiems prilygsta mūsų šalies menininkai?

Esu tokio amžiaus, kai daugelis imasi rašyti memuarus ir dienoraščius. Nesinorėjo rašyti knygų, kurias skaitytų tik artimiausi giminės ir draugai ar jos gulėtų knygynų lentynose. Todėl stengiausi kalbėti iš esmės, ir apie prasmingus dalykus, kurie nepraranda aktualumo ir, manau, turi išliekamąją vertę, skirtingai nuo skandalų ir politinių rietenų ar knygų apie tai, kaip lengvai padaryti karjerą.

Rašydamas apie pasaulinės kultūros atstovus, aš dažnai patenkinu savo smalsumą bei siekiu įveikti mūsų kultūros provincialumą, pateikti platesnį kontekstą. Manau, šiandien Lietuvos menininkai sėkmingai integruojasi į pasaulinį kultūrinį ir meninį procesą. Gaila, to kol kas negaliu pasakyti apie kiną.

Kodėl save vadinate intelektualiniu bastūnu?

Šią sąvoką pasiskolinau iš kino istorikės Anne Friedberg knygos "Window Shopping", kurioje ji kalba apie naują suvokimo būdą, suformuotą kino, televizijos ir interneto kultūros. Ji sako, kad tie patys impulsai, kurie vertė dalį visuomenės vakar trainiotis prie Paryžiaus gatvių vitrinų, šiandien - po "akropolius", intelektualinį bastūną traukia į pasaulio muziejus, greitkelius, prie knygų lentynų ir į internetinę erdvę. Ilgą laiką dirbau kine, kuomet ekrane ar pro kameros akį praslinkdavo daugybė kadrų, kuriuos būtina užfiksuoti; gyvenau ilgą laiką didmiestyje, kai pro metro eskalatoriaus juostą per akimirką praslinkdavo tūkstančiai veidų, pulsavo intesyvus kultūrinis ritmas - tad tą būseną užfiksuoti, pagauti akimirkos prasmę ir žavesį tapo įprasta.

Kas Jums suteikė varų ir vidinių virsmų?

Kaip minėjau, ilgą laiką dirbau televizijoje miesto, kuris buvo buvusios TSRS langu į Europą, kultūros vitrina. Jau tada čia vyko pasaulinio garso muziejų parodos, koncertai, festivaliai, atvykdavo pasaulinio lygio kultūros veikėjai. Būdavo įdomu su jais pabendrauti, stebėti jų elgseną; čia ir padėdavo bastūno įpročiai. Stebindavo jų paprastumas, nepaprasta aura ir energetika, nuo kurios pasikraudavai, pajusdavai pakylėjimą. Bet ne tik tai. Gyvenau miesto centre, Nevos prospekte, ir kas rytą, važiuodamas į darbą aikštėmis ir pro rūmus, kuriuos kūrė geriausi italų, prancūzų architektai ir menininkai, persismelkdavau ta kultūrine ir menine dvasia. Jei kalbėčiau apie žmones, turiu prisiminti savo uošvę - Mariją Propp - garsaus struktūralisto ir mitologijos tyrinėtojo V. Proppo dukrą, kurios inteligencija, pažiūrų platumas darė didelę įtaką mano kultūriniams poreikiams. Jos dėka tapau aistringu intelektualių literatūrinių žurnalų "Inostranaja literatūra","Novyj mir" bei disidentinio "Samizdato" skaitytoju, jau nekalbant apie susidomėjimą semiotika. Na, bet svarbiausią pagrindą mano gyvenimo nuostatoms padėjo tėvai. Nors ir neturėdami didelio išsilavinimo, jie gyvai domėjosi ne tik kaimynų, miestelio gyvenimu. Jau Smetonos laikais turėjo radijo imtuvą, vieni pirmųjų Palangoje, kur vėliau gyveno, įsigijo televizorių, brolis - bene pirmąjį mieste magnetofoną. Tai, matyt, ir pastūmėjo mane studijuoti medijas. Tėvas taip pat bandė tapyti, rašė atsiminimus. Dar paminėsiu pasaulinio kino avangardo pradininką ir poetą Joną Meką. Jo asmenybės laisvė, autentiškumas ir paprastumas man siejasi su genialumu. Iki šiol jaučiu tų bendravimo akimirkų nepaaiškinamą žavesį ir įspūdį.

Buvote tiek daug TV, kino projektų prodiuseris. Ar nemanote, jog per mažai mums žinomas mokslo elitas, pagaliau - Klaipėdos universiteto mokslininkai?

Mano knygoje daugiausia interviu ir diskusijų kaip tik su meno, kultūros, mokslo žmonėmis. Buvau laisvas žurnalistas, todėl galėjau rinktis pašnekovus. Man buvo svarbu, kad informaciniame triukšme būtų išgirstas jų balsas.

Deja, dėl jūsų minėtos situacijos kalti ir žurnalistai, ir patys intelektualai, įpratę suktis uždarame akademiniame rate. Manau, valstybė ir jos valdymas - per daug sudėtinga ir mums visiems gyvybiškai svarbi sistema, kad ją patikėtume tik politikams, gyvenantiems siaurais grupių interesais.

Straipsnyje apie Dali rašote, kad pasaulis neteko paslapties, liko iškoduotas. Jo ženklai ir simboliai prarado transcendentines galias, ir nebemoko mūsų nei gyventi, nei suvokti šį lekiantį į nežinią pasaulį, kurį šiandien valdo jo didenybė Vyksmas, Procesas.

Nyčė, sakydamas, kad Dievas mirė, manau, kalbėjo apie šventumo, transcendencijos praradimą. Mes dar vakar gyvenome struktūruotame ir artikuliuotame pasaulyje, kuris aiškiai skyrė blogį nuo gėrio, pasaulis judėjo nuosekliai kaip skaitant knygos eilutę, ir jis turėjo ribas. Tik tai, kas turi ribas, turi ir prasmę. Naujųjų technologijų dėka žmogus įsiskverbė į tarpribinį pasaulį, patekome tarsi tarp baterijos pliuso ir minuso, kur vyksta dinaminiai procesai. Taigi gyvename pokyčių, kaitos epochoje, kai neįmanoma identifikuoti procesų ir reiškinių. Žmonėms, kartu ir man, bastūnui, vis sunkiau save identifikuoti. Juk neužtenka būti - reikia dar būti kažkuo: aktoriumi, žurnalistu, mokslininku... Tai pavojinga būsena, nes neturint įgimtų moralinių pagrindų, prarandamas atsakomybės jausmas. Ir tai matome šeimose, žmonių santykiuose, politikoje, medicinoje, policijos darbe, švietime...

Visais laikais filosofai dejavo, kad pasaulis išsigimė. Jūsų esė apie dvasios didžiūnus tarsi paneigia šį pesimistinį samprotavimą. Yra kultūra kaip būtis.

Tai tiesa. Visais laikais vyko pokyčiai, kuriuos vertybių puoselėtojai ir sergėtojai, filosofai vadino išsigimimu. Bet visuomenė kaip gyvas organizmas visada spėdavo tuos pokyčius neutralizuoti, integruoti ir taip išsaugoti sistemos stabilumą, panašiai kaip pagijęs sergantis žmogus. Bet šiandieninis pasaulis tapo perdėm sudėtingas. Žymus mokslininkas M. Castells tai įvardijo kaip tinklinę, itin sudėtingą sistemą. Jos pokyčiai šiandien vyksta tokiu greičiu ir tokiais mastais, kad mokslas, visuomenė nebespėja reaguoti. Sinergetikos mokslas, kuris šiandien bando studijuoti šiuos procesus, kalba, kad tokiomis nestabiliomis sąlygomis, esant mažiausiam poveikiui, sistema gali susinaikinti. Pirmieji ženklai jau buvo, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. keli kanceliariniais peiliais ginkluoti teroristai vos neprivedė žmonijos prie pasaulinės katastrofos. Tokius procesus gali sukelti ir technogeninės katastrofos.

Kaip įvardintumėte kultūrologo misiją?

Kultūra visada buvo tas paskutinis bastionas, riba, kurią peržengęs žmogus tampa gyvuliu, nyksta valstybės ir griūna imperijos. Pastebėjau vieną dėsnį - kuo žmogus pasiekia aukštesnį kultūros lygį, tuo labiau jo asmeniniai interesai sutampa su visuomenės, visų bendruomenės narių interesais. Būti kultūringu šiandieniniame pasaulyje - tai būtinybė, o ne prabanga. Kalbu visų pirma apie ekologinę, vartojimo kultūrą.

Aš tikiu kultūros, meno ateitimi. Nes mokslas nebepajėgus susidoroti su didžiuliais informaciniais srautais. Be to, jis kuria fragmentines tiesas, bet ne viską vienijančią išmintį, kurios taip trūksta šiuolaikiniam pasauliui. Tvarkyti šiuos procesus mokslas bus priverstas pagal visai kitus - meno, kaip informatyviausios ir daugiareikšmės vientisos sistemos, vaizdinių struktūras ir organizavimo principus. Žmonija neturi kitos alternatyvos kaip vystyti kultūrą. Tą žinią ir bandau perduoti ir studentams, ir savo knygos skaitytojams.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder