Kas sieja Vaidos ir Tomos darbus? Susitiko abi atsitiktinai, bet kaip paaiškėjo vėliau, atsitiktinumų nebūna. Jos tik truputį aplenkė laiką. Jų darbai, tiek išoriškai, tiek vidumi, labai skirtingi, skirtingas kūrybos ir meninės išraiškos suvokimas, bet jos iš karto suprato, kad turi kažką bendro.
Abi menininkės rodo savo žvilgsnį į kasdienybę, į dalykus, su kuriais mes susiduriame kasdien, bet dėl skubos ir pripratimo jų net nebepastebime.
Toma skelbia daiktų revoliuciją ir meta iššūkį visuomenės nustatytoms normoms bei taisyklėms, kurias patys susikuriame. Parodoje - Tomos instaliacija "Daiktų revoliucija". Menininkė mato daiktų grožį ir tiki meno galia. Ji džiaugiasi gyvenimu ir spalvomis: laisto, taško, prikelia senus, kasdien matomus daiktus naujam meniniam gyvenimui. Senas radijas, stalas, indai, šviestuvai, žaislai ir net suknelė sušvinta ryškiomis emalės spalvomis. Tai Tomos vidinis išsilaisvinimas, paneigiant kanonus ir taisykles. Ji priverčia pamiršti daiktų funkcijas ir tiesiog grožėtis jais.
Vaida pateikia savo asmeninę kasdienybę. Parodoje - Vaidos tapybos darbų ciklas "Klaipėdos dienoraščiai", performanso "Virsmas" ir žemės meno akcijos "Veidų kelias" vaizdinė dokumentacija.
Ji ne tokia džiugi ir ne tokia spalvota kaip Tomos. Vaikščiojimas riba, vis tuo pačiu keliu. Vis ratu, kol suvokiama, kad eita aplinkui, kad būtų atsidurta toje pačioje vietoje. Kurta tam, kad būtų sugriauta, griauta tam, kad galima būtų kurti iš naujo. Savęs kartojimas, naikinimas, niekinimas, noras išnykti, susireikšminimas, mėgavimasis kančia, džiaugimasis liūdesiu, verkimas iš džiaugsmo, dėliojimas savęs iš gabaliukų. Vaida kalba apie save, per save ir sau. Griaudama ir kurdama, gimdama ir mirdama bei vėl iš naujo eidama amžinu ratu.
Paroda veiks iki rugsėjo 29 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą