Trys karaliai kūrybos olimpe

Apie kilnią menininko misiją, charizmą bei metamorfozes kalbamės su trijų kūrybinių stichijų atstovais: rašytoju Juozu Šikšneliu, solistu Stasiu Rezgevičiumi ir skulptoriumi Vytautu Balsiu.

Trys menžmogių atvertys atskleidžia silpnybes, ieškojimus ir paklydimus, nes visa, kas žmogiška, jiems nesvetima. Bet gal kaipsyk todėl, kad jiems tenka pabūti ir juokdario, ir klajūno, o kartais - ir paršelio kailyje, pagimdo karališką dosnumą ir gebėjimą padovanoti publikai dvasios nušvitimą.

"Kūryba išlaisvina iš ydų"

"Paskui jie atidengė brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Auksas - pagarba Jėzui kaip karaliui; smilkalai - pagarba dieviškumui; mira - golgotos nuojauta." - Šventojo Rašto citatomis rašytojas Juozas Šikšnelis pradėjo savo sarkastišką, impresionistinį monologą.

"Tada Karaliai dovanomis nubrėžė Kūdikėlio likimą, dabar tam yra televizijų šou.

Užtraukim naują giesmę, broliai, pavyzdžiui: "Mes, vyrai..." ar "We Are The Winers", Europos tautos mums padės...

Taupyk kraują, snarglius, spermą, seiles ir ekskrementus - jų prireiks, jei norėsi išeiti į viešumą. Kelią sutepęs šiais sekretais išgarsėsi per vieną dieną.

Kai neturi ko sučiupti po ranka, imi čiupinėti gyvenimą, taip gimsta kūrinys, kurio niekas nepradėjo, niekas ir nelaukia, niekam jo ir nereikia. Paskui gailiesi, kad po ranka tą akimirką nepakliuvo kas nors konkretesnio, apvalių formų, pavyzdžiui...

O, kad netektų patirti nei draugų praradimų, prašant paramos, nei galvasopės su knygų leidyba, nei bemiegių naktų su prekės - knygos marketingu, nei blogai slepiamo kolegų pavydo, nei bergždžio laukimo, kada tavo kūrinį pastebės, ar visai kvailo tikėjimo, kad įvertins. Suprantama, teigiamai.

Tavo ašara nevirsta perlu, tavo skausmas - tik juokdario grimasa, galinti iššaukti pasigailėjimą, pasibjaurėjimą, o dažniausiai panieką. Nes meilė, pagarba, besąlygiškas pripažinimas yra netoleruotinos ydos, jos migdo ant laurų, gimdo palaimą, užsimiršimą, bukina savikontrolę, skatina pasitenkinimą savimi.

Voliokis purve kartu su kiaulėmis ir džiaukis perlais - svarbiausia, kad juos atskyrei ir suvoki, jog tai perlai. Apsidairyk, pasaulis sprogsta nuo grožio, dūsta nuo purvo, springsta išdavystėmis, kosėja ir spjaudo spekuliacijomis kūnu ir dvasia, leipsta nuo plastmasinės, apgaulingos, virtualios pseudoestetikos, lankstosi netikriems dievams..." Tokios uostamiesčio rašytojo mintys apie šiandienos karalius ir jų svitą.

"Kuriantis žmogus tarsi užsiiminėja sadomazochistiniu seksu. Pačiam atrodo, kad esi pašauktas išlaisvinti regimąjį ir jaučiamą pasaulį iš prigimtinės nuodėmės bei kitų ydų. Bet tik silpnumo akimirkomis, nes kūrėjai, įtikėję tokia meno misija, sudega kaip tos žvaigždės, nuolatos raižančios dangaus skliautą, - įsitikinęs rašytojas J. Šikšnelis

Pajaco garbė

"Aš visada save prilaikau, nes žinau, kad nesu Dievas, galintis parodyti ką nežemiško, - prabyla Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas S. Rezgevičius. - Žinau, ateis jaunas, gabus mokinys ir padarys šimtąkart geriau už mane. Taip, pasitenkinimo, atradimo jausmas užpildo nuo pakaušio iki pirštų galiukų, kiekvieną ląstelę džiaugsmu persmelkia. Bet spektaklis baigiasi ir kolega nusodina ant žemės: "Čia ne šiaip sau tau plojo, publika prisimena tave iš buvusių vaidmenų..."

Kai sako: "Tu esi komikas", smilkteli ir užgauna mane tas žodis - juk aš tinkamas ne vien juokinti žmones. Aš gaunu charakterinius vaidmenis ir manau, jog nėra mažų vaidmenų. Gal vietoj tavęs ateis žmogus, "nesutvertas" tam mažam vaidmeniui, be charizmos, ir vaidmuo nublanks, pakenkdamas visam spektakliui. Kai kurios savybės duotos tik man, tie charakteriniai vaidmenys - tai mano pašaukimas.

Net nieko nedarau, tik išeinu į sceną - ir jau salėje šurmulys, šypsenos, ir jau laukia, ką iškrėsiu. Mažas padainavimas man - kaip blyksnis. Už penketo minučių vaidmenį pelnai ovacijas. Nesusideginu spektaklyje, nesijaučiu valdąs žiūrovus kaip marionetes.

Juk tai - muzikinis teatras, turi dovanoti žmonėms gerą nuotaiką, turėti pats gerą aurą, nes žiūrovai ateina atsipalaiduoti, o ne pasikankinti gyvenimiškų situacijų labirintuose. Aš dėkingas teatrui už tai, kad dainuoju ir ant galvos atsistojęs, ir versdamasis kūliais kaip akrobatas.

Aš vienintelis tai darau, nors mūsų teatro šeimynoje esu vyriausias. Kasdien užsiimu joga, skraidau parasparniais, nes skraidymas yra mano gyvenimo filosofija.

Atvirai pasakysiu: išskirtinis jaučiausi tada, kai skriejau parasparniu virš Alpių, kilometro aukštyje, grodamas trombonu, dėvėdamas karaliaus mantiją. Ir man plojo dvidešimt tūkstančių teatralizuoto skraidūnų festivalio žiūrovų; tada jaučiausi esąs kažkas daugiau, nei paprastas žmogus. Pakylėtas ir apdovanotas Dievo. Nusileidęs žemai nusilenkiau publikai..."

"Stovėjimas scenoje virš minios žiūrovų yra labai apgaulingas. Jis daugelį nuneša į neužtarnautas aukštybes. Artistas galvoja esąs visagalis. Jam ploja, jam tokia garbė, ir jaučiasi išskirtinis. Man, atvirai pasakius, taip nebuvo", - sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas S. Rezgevičius

"Nuodėmė man šventa"

Filosofas pasakė, jog daugelis gyvename kažkokioje pragmatinėje haliucinacijoje, kuri nėra susijusi su asmenybės poreikiais. Tai yra daiktai, pinigai, kompiuteris sudaro tam tikrą medžiagų apytakos ratą.

"Iš tiesų skubame kuo daugiau uždirbti, bet laiko suvokimas turėtų būti kitoks - ne kaip jį aplenkti, o kaip išlikti. Jeigu sukursiu prasmingą kūrinį, jis išliks ilgiausiai. Gal ir vartotojas sustos ir pamąstys, kad tas bėgimas yra reikalingas, bet - vardan ko? Gal senatvėje savo dideliame gražiame name tu suprasi, jog be reikalo bėgai, gal visa yra daug paprasčiau, ir būtų užtekę dažniau pažiūrėti į dangų", - sako skulptorius Vytautas Balsys.

Jis dirba ramiai, kaip senieji skulptoriai. "Kūriniai atsiranda ne per dieną, net ne per metus. Nebandau laiko pralenkt. Kūryba yra pati didžiausia palaima po sekso, ir nė vieno nemėgstu daryt greitai. Mėgaujuosi tuo iš širdies.

Skulptūros didybė ir didingumas nepriklauso nuo mąstelių; tai yra Dovydas nebūtinai turi būt 5 metrų. Mažas objektas gali būti toks prasmingas, kad nustelbs bet ką.

Man rūpi paprasčiausi, išgryninti dalykai: žmogiškumas, moteris, meilė. Buvo didelis 12 skulptūrų ciklas "Rojaus sodai", paskui "Laiškai", kuris net niekur nebetilpo, o dabar grįžtu prie kamerinės erdvės, mažesnių formų, kuriu "Nuodėmių" ciklą.

Man nuodėmė nėra šlykšti, ji visada varė žmoniją į priekį, nes ji yra pažinimas. Man nuodėmė - šventas dalykas.

Jeigu žmogus menininkas, taip, jis yra iškilęs virš minios. Jo išskirtinumas - ne beretė ant galvos, bet gebėjimas suvirpinti kitų širdis..." - įsitikinęs skulptorius.

Ivona ŽIEMYTĖ