Urvinis žmogus dievdirbio rankomis

Urvinis žmogus dievdirbio rankomis

Tautodailė

Tautodailininkas Adolfas Viluckis sako kilęs iš amatininkų kaimo Grūšlaukės. Medžio drožėjas dar tebeturi savo kaimynų - žymaus dievdirbio bei vokiečio meistro - įrankius.

Iškalbingų rankų žmogus savo paslapčių nepasiryžęs išduoti - kiekvieną žodį iš žemaičio tenka traukte traukti... "Va, toks urvinis aš ir esu", - ginasi A. Viluckis.

Kuklus ir mažakalbis žemaitis yra surengęs kelias autorines savo parodas, jo kūriniai buvo eksponuoti tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Auditorijose sako nesėdėjęs - pats amato išmokęs.

Nors menininkas ir skundžiasi ne tokia stipria sveikata, kaip anksčiau, bet, niūniuodamas "Skriskit, balti balandžiai", mikliai užlipa ant krėslo ranktūrių nukabinti savo išdrožto paukščio.

A. Viluckis yra gavęs ne vieną įvertinimą: 1964 metais jam suteiktas Liaudies meistro vardas, 1986 m. už kūrybinę veiklą Kultūros ministerija jam paskyrė P. Galaunės premiją, 1987 m. tapo laureatu sąjunginiame liaudies kūrybos festivalyje. Šiemet Kultūros ministerija jam įteikė premiją už tradicijų puoselėjimą.

Esate gavęs ne vieną įvertinimą. Ar jie malonūs?

Man tas "ištriūbijimas" nepatinka, - oficialius renginius paniekino meistras. - Rodos, nesi kaltas, nesi prisidirbęs, kad apie tave šitiek pasakotų.

Šiemet nesitikėjau premijos. Prieš dvidešimt metų panašią buvau gavęs kartu su kitų menininkų grupe. Dabar išvis negalvojau, kad gausiu. Paskambino man kažkada, sako: "Reikia važiuoti į Vilnių". Nieko nežinojau, taip suspaudė širdį...

Kaip išleisite Kultūros ministerijos skirtą premiją?

Troba griūna.

O jūsų dirbtuvės?

Turiu prie namų. Vasarą lauke dirbu. Kai buvau sveikesnis, ir žiemą lauke dirbdavau prie 15 laipsnių šalčio.

Kada jus medis paviliojo?

Dar vaikystėje būdavo - paprasčiausią šakalį pasiimsiu, išdrošiu kokią galvutę ir numesiu. Paskui rimčiau pradėjau drožti, mokykloje piešti pradėjau. Tokią knygą perskaičiau apie raganą, tai ją ir išdrožiau - pavyko.

Tėvas buvo batsiuvys, vėliau ūkininkavo. Gal iš mamos pusės gabumai atėjo - mama mėgo lipdyti, piešti. Grūšlaukės kaimo gatvėj buvo vieni amatininkai. Kaimynas buvo žymus dievdirbys, aš su juo nebesusitikau, bet mačiau jo darbus. Dar vienas kaimynas buvo - persikrikštijęs vokietis, meistras. Dar abiejų kaimynų įrankius turiu. Su vokiečio įrankiais kartais dirbu. Bet dabar geresnius gamina.

Prieš kariuomenę parodas pradėjau rengti. Perskaičiau laikraštyje, kad daroma paroda Kretingoje. Tai ir aš savo darbus atvežiau. Taip ir prasidėjo. Grįžau iš kariuomenės, tai iškart man Liaudies meistro pažymėjimą atsiuntė.

Man viskas taip lengvai pavyksta. Medžiaga niekada nesirūpinau, bet nei liepos, nei ąžuolo niekad netrūko. Tai pasiūlo, tai atveža, kartais už darbus medžio duoda.

Aš toks esu - čia ir dabar. Gyvenimas pats man viską siūlo.

Kuo tikite: krikščionišku Dievu, o gal kaip tikras žemaitis - pagoniškais dievais?

Kad nėra taip, kad aš kuo nors tikėčiau... Žmogumi.

Bet, kaip menininkui, įdomūs ir pagoniški dievai, ir krikščionių Dievas.

Aš trisdešimt metų dirbau Dailės kombinate. Anksčiau tematika buvo labai apibrėžta - buitinis realizmas: žvejai, darbininkai, humoristiniai velniukai... Buvo ir rimtesnių dalykų: pavyzdžiui, motinystės tema. Po Atgimimo visiems prireikė Rūpintojėlių, nors nelabai žinojo, kas tas yra. Bet buvo toks vajus. Dabar iš Vakarų vis ateina angelų užsakymai.

Esate kūręs saulės laikrodį Kretingoje, Ablingos memorialo, Raganų kalno medžio skulptūrų kompleksą, koplytstulpį sukilėliams atminti. Kaip pasirenkate kūrybos temas?

Nesirenku, ateina pačios. Užsifiksuoja galvoje, reikia tik dirbti. Pamatai kartais įdomesnį veidą, kokį turgaus prekeivį. Pamačiau kartą turguj tokį - sėdi, lazdomis apsistatęs, niekas neperka. Išdrožiau. Užgavėnių kaukes nuo vaikystės drožiu. Viską darau: ir buitinius dalykus, ir visišką fantaziją.

Esate daugybę darbų išdrožęs, ar atskiriate savuosius nuo kitų?

Laisvai... Daugybė metų gali būti praėję, bet pamatysiu ir pasakysiu: "Čia mano."

Premiją gavote už tradicijų puoselėjimą. Ar reikia jas išlaikyti?

Gal rekia... Be jų mes tapsim tokiais - pasaulio žmonėm... Niekuo kitkuo nenustebinsi, tik tradicijomis. Pasaulis jau yra jas užmiršęs. Belgai per Užgavėnes prisimėto lauke apelsinų...

Rima ČELIAUSKAITĖ

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder