V Pinkevičius: "Esu atskalūnas"

Portretas

Ievos Simonaitytės galerijoje 13L eksponuojama Vido Pinkevičiaus darbų paroda "Sodai" - tik dvidešimt trys paveikslai, arba "purslai" šio tapybos titano kūrybos vandenyne. Jį vadina krabu atsiskyrėliu, kūrybos maniaku, bet iš tiesų tai geras ir švelnus žmogus. Tik daugiaklodes, daugiaprasmes Meistro drobes ne lengviau ištverti, negu vulkano išsiveržimą.

Turbūt jokia aiškiaregė nebūtų išpranašavusi tokios neaprėpiamos V. Pinkevičiaus kūrinijos? Iš Tavo paveikslų galima būtų pastatyt Babelio bokštą...

Iš tikrųjų parodoj net trečdalio darbų nėra iš tų "Sodų", putojančių spalvomis. Ir vien autorinių parodų esu surengęs per 40, o grupinių jau nesuskaičiuosiu. Esu dar šioks toks mokytojas A. Brako dailės mokykloje, bet man geriau yra tapyti. Su Angele Banyte ir Juozu Vosyliumi baigiau freskos mozaikos studijas Vilniaus dailės institute, tačiau netapau freskų bažnyčioms, nes tektų taikytis prie užsakovų, architektų, o aš to nemoku ir nemėgstu. Esu atskalūnas ir individualistas. Aš mėgstu pasižmonėti, tačiau jeigu visą laiką vaikščiosi pas draugus, nieko nepadarysi, tik vaidinsi menininką.

Pačiam dailėje nebėra tabu, tačiau kokia tema yra esminė? Ar įgūdžiai leidžia dirbant pajusti "nepakeliamą būties lengvybę"?

Tema - mitologinė. Tačiau dirbu šiuolaikiškai, ir tie bibliniai siužetai yra susipynę su šių dienų įvykiais bei personažais. O tapyti tampa vis sunkiau - gal ir dėl to, kad gyvybės syvai apleidžia ir kad noriu daryt vienaip, o darosi kitaip, lyg nuo manęs nepriklausytų. Kuo toliau, tuo darbas turtingesnis pustonių ir tų prasmių, tavo giluma persišviečia; gal taip? Ir esu įpratęs keleto metų senumo darbus su mažu teptuku daugybę kartų perdirbinėt. Kai kurie kritikai ir kolekcininkai labiau vertina ankstyvuosius mano darbus, bet pačiam norisi ko kito siekt.

Kodėl viename "Nukryžiavimo" paveiksle sieki sutalpint kone visų visuomenės sluoksnių atstovus, grimasų, charakterių, pozų paradą?

Tos figūros man iš ausų lenda, - juokiasi dailininkas. - Anksčiau paprasčiau buvo, o dabar darau šiek tiek siurrealistiškai. Kad nebūtų aiškaus siužeto, kas ten eina, vyksta.

Kas mano drobes perka? Sunku pasakyt: daktarai, ambasadoriai, kunigai, ir jie sako, kad tuose paveiksluose visko daug. Beprotybės, įžvalgų, atradimų. Aš tik nieko nenoriu lėkštai daryt - "šlapios jūros". O tie spalvų sluoksniai savaime išeina. Iš tikro jeigu jauti spalvas, tada suderinsi jas. Jeigu ne, gali prisigalvot daugybę teorijų, prisiskaityt daugybę knygų, ir nežinosi, kas gražu, jeigu neduota prigimties. O štai virtuoziškai piešti, ilgai kankindamasis, gali išmokti.

Kaip kūrybos etapai siejasi su biografija? Ar spėji ir gyvenime išgyvent tuos vaizduojamus nuopuolius ir nušvitimus?

Na, iš pradžių buvo toks grynai jausminis ekspresionizmas, kai tapiau jausmo vedamas. Paskui buvo monochrominė, juodai balta tapyba. O mano biografija - labai nuobodi.

Na, buvo ir tos savinaikos, ir nuogų moterų studijoj, bet jos tik pozavo. Šiaip nuo moterų laikausi kuo toliau, nes jos man per sudėtingos. Aš manau, kam viešumoje demonstruoti savo aistras, kai gali visas pajautas ir geismus išlieti drobėje.

Beprasmiškas dalykas - gaudyt publikos skonį, nes tik apsijuoksi. Dirbu kaip profesionalas, čia nebereikia ieškot įkvėpimų - iškvėpimų. Man svarbu save įgyvendint, kad kasdienybė nesuėstų.

Kodėl Tavo sūnus tapo ne dailininku, o vargonininku?

Su žmona Felicija, irgi dailininke, dar mažiuką Vidą nuvedėme į Balsio menų gimnaziją. Bet jos direktorius, patikrinęs vaiko gebėjimus, nustatė absoliučią klausą, ir liepė mums nupirkt pianiną. O vėliau man ta vargonų muzika atvėrė begalybę... Nors, žinai, ir aš vieną tą patį paveikslą galėčiau tapyti vis iš naujo, nesustodamas, amžinai.

Ivona ŽIEMYTĖ