Vac­lo­vas Dau­no­ras: "Gyvenimas man už viską atlygino"

„Il­gai gal­vo­jau: jei šia­me gy­ve­ni­me dar ry­šiuo­si kam nors svar­biam, tai nu­va­žiuo­ti į gim­tą­ją Ža­ga­rę,“ – sa­kė JAV gy­ve­nan­tis le­gen­di­nis bo­sas Vac­lo­vas Dau­no­ras. Jo bal­sas skam­bė­jo Niu­jor­ko „Me­tro­po­li­tan Ope­ra“, Mi­la­no „La Sca­la“. Par­kin­so­no li­ga ne­sus­tab­dė 75-erių Maest­ro – jis su­si­ti­ko su bend­rak­la­siais. Prieš 58-erius me­tus Na­ryš­ki­no dva­re jie bai­gė mo­kyk­lą.

Su­si­ti­ko bu­vu­sio­je kla­sė­je

Į Lie­tu­vą Vac­lo­vas Dau­no­ras iš JAV at­skri­do po il­gos per­trau­kos. 75-erių maest­ro pri­klau­so­mas nuo su­dė­tin­gos Par­kin­so­no li­gos, ta­čiau nos­tal­gi­ja, gim­to­jo kraš­to trau­ka bu­vu­si stip­res­nė.

Ar­ti­mų­jų ly­di­mas V. Dau­no­ras gim­to­jo­je Ža­ga­rė­je pir­miau­sia su­si­ti­ko su bu­vu­siais bend­rak­la­siais, ku­rie suė­jo, su­va­žia­vo iš vi­sos Lie­tu­vos po 58-erių me­tų nuo mo­kyk­los bai­gi­mo. Anuo­met iš Na­ryš­ki­no dva­ro rū­mų, ku­riuo­se vei­kė mo­kyk­la, bu­vo iš­ly­dė­tos 24 mer­gi­nos ir tiek pat vai­ki­nų. Da­bar už pla­taus Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos sta­lo, pa­tal­po­je, ku­rio­je ka­dai­se bū­ta jų kla­sės, su­sė­do ge­ro­kai ma­žiau. 21 bend­rak­la­sio ne­bė­ra, mi­rę ir abu auk­lė­to­jai.

V. Dau­no­ras sod­riu bal­su dre­bi­no dva­ro sie­nas, už­trauk­da­mas dai­ną apie ąžuo­lą, po­kšta­vo, te­le­fo­nu bend­ra­vo su ne­ga­lė­ju­siu at­vyk­ti kla­sės drau­gu An­ta­nu Vaup­šu, šuo­lių į to­lį re­kor­di­nin­ku.

Vac­lo­vas Dau­no­ras (vir­šu­ti­nė­je ei­lė­je tre­čias iš de­ši­nės) gim­to­jo­je Ža­ga­rė­je pir­miau­sia su­si­ti­ko su bu­vu­siais bend­rak­la­siais, ku­rie su­si­rin­ko iš vi­sos Lie­tu­vos po 58-erių me­tų nuo mo­kyk­los bai­gi­mo.

Į Ža­ga­rę at­ve­dė il­ge­sys

„Šiau­lių kraš­tui“ le­gen­di­nis ope­ros so­lis­tas Vac­lo­vas Dau­no­ras, re­tai bend­rau­jan­tis su žur­na­lis­tais, da­vė iš­skir­ti­nį in­ter­viu.

– Kas jus po tiek me­tų at­ve­dė į Lie­tu­vą, gim­tą­jį kraš­tą?

– Ži­no­jau, kad or­ga­ni­zuo­ja­mas Vyš­nių fes­ti­va­lis. Ir gi­mi­nės ma­no se­niai ma­ty­ti. Ser­gu Par­kin­so­no li­ga, ku­rios ei­ga sun­kiai nu­spė­ja­ma. Man rei­kė­jo sku­bė­ti. Pa­gal­vo­jau: tur­būt da­bar ma­no gy­ve­ni­me at­si­vė­rė lan­gas, pa­ge­rė­ji­mas, ir jei ry­šiuo­si kam nors la­bai svar­biam, tai – nu­va­žiuo­ti į gim­tą­ją Ža­ga­rę. Toks il­ge­sys pa­trau­kė...

Ne­rei­kia gal­vo­ti sen­ti­men­ta­liai. Tai ga­li bū­ti pa­sku­ti­nis kar­tas bet ku­riam žmo­gui. Man jau 75 me­tai. Dau­gu­ma drau­gų iš­mi­rę...

– Kal­ba­te apie il­ge­sį. Žmo­gus, nie­ka­da il­ges­niam lai­kui neiš­vy­kęs iš sa­vo ša­lies, ga­li ne­ži­no­ti, ko­kia tai stip­ri jė­ga. Kas yra to­ji nos­tal­gi­ja?

– Pra­de­di ne­nor­ma­liai jaus­tis. Vie­nas ge­ria, ki­tas lo­šia, ki­ti iš vi­so at­si­sė­dę žiū­ri į vie­ną taš­ką. Ne­gelbs­ti jo­kie vais­tai. Nos­tal­gi­ja – tai pa­ra­ly­žius.

Pri­si­me­nu, kaip Ame­ri­ko­je su­si­ti­kau su kraš­tie­čiu ra­šy­to­ju Ma­riu­mi Ka­ti­liš­kiu (ra­šy­to­jas ki­lęs iš Ka­ti­liš­kių kai­mo ša­lia Ža­ga­rės). Jis anuo­met vil­kė­jo po­ka­rio me­tais siū­tu vo­kiš­ku spor­ti­niu švar­ku su ki­še­nė­mis. Abu tvir­tai ap­si­ka­bi­no­me ir jis man vi­sas kve­pė­jo Ža­ga­rės ta­ba­ku.

Ta ta­ba­ko rū­šis, pa­si­ro­do, Ame­ri­ko­je jau bu­vo iš­ny­ku­si ir ža­ga­rie­čiai jos sėk­lų at­ve­žė.

Su­ti­kau JAV sa­vo tė­ve­lio pa­žįs­ta­mą. Ji emig­ra­vo ji į Ame­ri­ką ir lai­vu plauk­da­ma at­si­ve­žė ta­ba­ko. Nu­ne­šė į agen­tū­rą, kur su­pirk­da­vo grū­dus, o ten jos klau­sia: „Iš kur ga­vai to­kią „zor­tę“ (rū­šį ). Ji at­rė­žu­si: „Nek­laus­kit, kur ga­vau, sa­ky­kit, kiek jums rei­kia.“

– Tai ža­ga­rie­čiai – ge­ri vers­li­nin­kai?

– La­bai daug ža­ga­rie­čių po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro emig­ra­vo į Ame­ri­ką, už­si­dir­bo pi­ni­gų ir grį­žo. Par­ve­žė ne tik pi­ni­gų, ma­lū­nų įran­gos, bet ir ame­ri­kie­tiš­kų žo­džių: „tro­be­ris“ (rū­pes­tis), „vo­las“ (sie­na).

"Kas iš tavęs išeis?"

– Koks bu­vo jū­sų vai­kys­tės gim­ta­sis mies­tas: ap­lin­ka, žmo­nės?

– Aš bu­vau so­cia­liai „bied­nas“. Kol ne­tu­rė­jau ki­tų pa­ja­mų, įsi­dar­bi­nau Ža­ga­rės pa­šte. Ma­no ra­jo­nas bu­vo nuo Rak­tu­vės iki Smė­lio gat­vės, pa­sie­nio su Lat­vi­ja. Laiš­kus ir laik­raš­čius la­bai anks­ti ir la­bai grei­tai iš­ne­šio­da­vau bė­gio­da­mas, kad ne­su­tik­čiau ko­le­gų iš mo­kyk­los. Jie sa­ky­da­vo: „Kas iš ta­vęs išeis, Va­cy? Ap­si­že­ny­si mo­te­rį kai­me, kar­vę tu­rė­si, par­šų. Mes bū­si­me in­ži­nie­riai, to­kie ir to­kie.“

Ant Švė­tės upės til­to pa­ga­vę ma­no atei­tį pra­na­ša­vo. Ir ko bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis iš to­kio val­ka­tos...

– Bet jū­sų neei­li­nį bal­są mo­ky­to­jai pa­ste­bė­jo?

– Pir­ma­sis dė­me­sį at­krei­pė švie­saus at­mi­ni­mo mu­zi­kos mo­ky­to­jas An­ta­nas Kut­ka. Gal 9–10 me­tų bū­da­mas sce­no­je tu­rė­jau dai­nuo­ti „Ei, ke­le­liai...“ O man la­bai anks­ti pra­si­dė­jo bal­so mu­ta­ci­ja. Net į mo­kyk­lą pra­dė­jau ei­ti anks­čiau, ne­pil­nai pen­ke­rių me­tų su­lau­kęs.

Su­dai­na­vau tris po­smus. Lau­kiu. Sa­lė­je ty­la. Pa­si­su­kio­jau, pa­si­su­kio­jau ir išė­jau na­mo. Jei ne­pa­tik­tų, bū­tų nu­švil­pę. Paaiš­kė­jo, kad ža­ga­rie­čiams dai­nuo­ti so­lo ga­li tik te­no­ras, ne že­mas bal­sas. O aš – ma­žas, šlei­vom ko­jom, vos virš že­mės. Kaip kurm­rau­sis iš­spir­tas už­mau­ro­jau (juo­kia­si).

Rugp­jū­čio nak­tis Vil­niaus bul­vie­no­juo­se

– Te­ko gir­dė­ti, kad į Vil­niaus Mu­zi­kos mo­kyk­lą ėjo­te pės­čias?

– Taip, tik ėjau ne vi­sas at­kar­pas. Už mies­to tę­sė­si ža­ga­rie­čių arai, kur dar­žus au­gin­da­vo. Nu­si­pur­čiau vie­ną sal­di­nę obe­lai­tę, su­si­dė­jau obuo­lius į ne­di­de­lį la­ga­mi­nė­lį. Sy­kiu tu­rė­jau bu­ro­kų spal­vos marš­ki­nė­lius. Ko­ji­nių po­rą paė­miau. Ma­niau, kur nors van­dens ra­siu, iš­si­skalb­siu.

Pro Stun­gius, Skaist­gi­rį klam­po­jau pur­vy­nu, ke­lias į Šiau­lius dar bu­vo neas­fal­tuo­tas. Pa­sie­kęs Šiau­lius įsmu­kau zui­kiu į trau­ki­nį Klai­pė­da – Vil­nius. Po sė­dy­nė­mis pa­lin­dau į kam­pą: žmo­nės su­pra­tin­gi, la­ga­mi­nais už­sta­tė. Nu­va­žia­vau, be­rods, iki Kai­šia­do­rių.

Vil­niu­je pir­mą nak­tį nak­vo­jau bul­vie­no­juo­se Žvė­ry­no ra­jo­ne. Bu­vo rugp­jū­čio mė­nuo, že­mė ir bul­vie­no­jai per die­ną įkai­tę. Pa­si­dė­jau po gal­va „če­mo­da­niu­ką“, už­mi­gau, o nak­tį pa­ža­di­no lie­tus. Šla­pias lin­dau po par­duo­tu­vės sto­ge­liu. Bu­vo 15 mi­nu­čių po ketvirtos valandos ry­to.

Švar­ke­lis ir kel­nės bu­vo siū­ti iš po­pie­riaus. Po­ka­ris, 1951-ie­ji, žmo­nės siu­vo, iš ko ga­lė­jo. Nuo lie­taus rū­bai su­šla­po, pra­ply­šo kel­nės ties už­pa­ka­liu, at­si­ra­do sky­lės ant al­kū­nių, ke­lių. Vaikš­čio­jau po mies­tą „če­mo­da­nu“ sė­dy­nę už­si­den­gęs.

– Vil­niu­je ne­tu­rė­jo­te gi­mi­nių? Ne­bu­vo, kas pa­de­da?

– Ne­tu­rė­jau. Vil­nius ma­ne pa­si­ti­ko dar nuo ka­ro pil­nas griu­vė­sių, va­gių „šai­kų“, ku­rios to­kius, kaip aš, kla­jo­jan­čius, pas sa­ve trau­kė. Vaikš­čio­da­vo­me po mies­tą, rink­da­mi ci­ga­re­čių nuo­rū­kas. Bū­da­vo, išar­dai jas, sau­lė­je ta­ba­ką iš­džio­vi­ni, ga­li nau­do­ti.

Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios sto­gas pa­si­tai­kė kiau­ras, o po­že­miuo­se vy­nas lai­ky­tas. Paaug­liai už­si­kar­da­vo­me ant sto­go ir iš va­lo kil­pą pa­da­rę ban­dy­da­vo­me bu­te­lius „žve­jo­ti“. Jei ge­rai pa­tai­kai, už­ver­ži ant kak­liu­ko ir iš­trau­ki.

Iš Vil­niaus at­gal į Ža­ga­rę bė­gau du kar­tus.

Vė­liau Vy­tau­tas Kriau­čiū­nas, te­no­ru dai­na­vęs „Lie­tu­vos“ an­samb­ly­je, man pa­sa­kė, kad tu­riu vyk­ti pas Jo­ną Šve­dą pa­si­pra­šy­ti dar­bo. Pak­lau­siau.

Pa­tik­ri­no bal­są ir priė­mė dai­nuo­ti cho­re su tuo me­tu ma­žiau­sia 600 rub­lių al­ga. Bet kai grįž­tu min­ti­mis į „Lie­tu­vos“ an­samb­lio lai­ko­tar­pį, mi­li­jo­nie­riu­mi jau­čiau­si. Vis­kas bu­vo ge­rai: svei­ka­ta, oras ge­ras, gra­žios va­sa­ros. Su an­samb­liu vi­są Lie­tu­vą ap­va­žiuo­da­vo­me. Tu­rė­jo­me daug ger­bė­jų, no­rin­čių bend­rau­ti, – per lan­gus lįs­da­vo.

1957 me­tais įsto­jau į Kon­ser­va­to­ri­ją, iš „Lie­tu­vos“ an­samb­lio išė­jau 1958-ai­siais.

De­biu­ta­vo Es­ka­mil­jo vaid­me­niu

– De­biu­ta­vo­te 1960 me­tais ope­ro­je „Kar­men“ Es­ka­mil­jo vaid­me­niu, apie ku­rį vi­sa­da su mei­le kal­bė­da­vo­te. Ar jis iš­li­ko toks pa­t bran­gus?

– La­bai bran­gus. Man te­ko vil­kė­ti so­lis­to Juo­zo Ma­žei­kos kos­tiu­mą, ku­ris Es­ka­mil­jo vaid­me­niui An­ta­no Sme­to­nos lai­kais siū­tas pas di­zai­ne­rius Pa­ry­žiu­je.

Kai už­gro­jus mu­zi­kai įšok­da­vau į sce­ną per to­kią sky­lę ant sta­lo kar­če­mo­je, pub­li­ka plo­da­vo. Bet pa­si­ro­do, ne man pir­mam. Anks­čiau ova­ci­jos bū­da­vo skir­tos Juo­zui Ma­žei­kai.

– Jū­sų kar­je­ros ke­lias ve­dė nuo Lie­tu­vos ope­ros ir ba­le­to teat­ro iki Mi­la­no „La Sca­la“, Niu­jor­ko „Met­ro­po­li­tan Ope­ra“ sa­lių. Te­ko dai­nuo­ti ir su gar­siuo­ju Lu­čia­nu Pa­va­ro­čiu. Ką reiš­kia žmo­gui iš ma­žo mies­te­lio, ne­di­de­lės ša­lies, stovėti to­kio­se sce­no­se?

– „Met­ro­po­li­ta­no“ teat­re yra 4000 vie­tų sa­lė. Koks tu be­bū­tum, žen­gi žings­nį ir pa­puo­li į švie­sos srau­tą, o ša­lia – mil­ži­niš­ka juo­do­ji sky­lė. Tik ži­nai – ten yra žmo­nės. Jų ne­ma­tai, bet žvilgs­niai, ener­gi­ja, įtam­pa srū­te srū­va į ta­ve, ga­li iš­muš­ti iš vė­žių.

Gy­ve­ni­mas man už vis­ką at­ly­gi­no. Ga­vau sa­tis­fak­ci­ją sa­vo dar­be. 10 me­tų sten­giau­si mo­ky­da­ma­sis pro­fe­si­jos. Pa­ma­čiau pa­sau­lio. Dai­na­vau ir dės­čiau ki­tiems.

Į Mi­la­no „La Sca­la“ so­vie­ti­niais lai­kais pa­te­kau kar­tu su Mask­vos Di­džio­jo ope­ros ir ba­le­to teat­ro so­lis­tų gru­pe. Aš ne­bu­vau Di­džio­jo teat­ro dai­ni­nin­kas, bet tei­sę iš­vyk­ti ga­vau ta­pęs tarp­tau­ti­nio Piot­ro Čai­kovs­kio kon­kur­so lai­mė­to­ju.

– Į JAV emig­ra­vo­te 1993-ai­siais, bū­da­mas 56-erių. Ar vyk­da­mas jau tu­rė­jo­te kont­rak­tą?

– Kont­rak­to ne­tu­rė­jau, bet ži­no­jau pra­gy­ve­ni­mą ra­siąs.

Tie­sa, į ma­no dar­bo Vil­niu­je pa­bai­gą Ame­ri­kos lie­tu­viai sa­kė: kam jį be­kvies­ti, jis dai­na­vo 700 vie­tų sa­lė­je jau­ni­mo cent­re, ga­le ne­si­gir­di. Ta­čiau, kai ga­vau kont­rak­tus teat­ruo­se, pa­tys ėmė skam­bin­ti, kad no­rė­tų or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tus. O man bu­vo rei­ka­lin­gi pi­ni­gai. Aš vis­ką pa­li­kau Lie­tu­vo­je.

Gy­ve­ni­mo prin­ci­pai

– Da­bar gy­ve­na­te Flo­ri­do­je prie van­de­ny­no. Ar žve­jo­ja­te, kaip vai­kys­tė­je?

– Ža­ga­rė­je vė­žius ran­ko­mis gau­dy­da­vo­me, da­bar žve­jo­ju van­de­ny­ne su meš­ke­re. Tu­riu sa­vo „by­čių“ ("beach“, angl. – pa­plū­di­mys) ki­ta­pus ke­lio, kur tuš­čia, ra­mu.

Tur­tin­gie­ji mi­li­jo­nie­riai tu­ri di­de­lius pa­plū­di­mius, bet pas juos dži­pai va­ži­nė­ja ir dau­giaaukš­čiai dan­go­rai­žiai pa­sta­ty­ti vi­są die­ną še­šė­lį me­ta.

Kar­tais pie­šiu pieš­tu­ku ar­ba ta­pau. Port­re­tus. Vai­kys­tė­je gal­vo­jau dai­li­nin­ku tap­siąs. Vil­niu­je gy­ven­da­mas drau­ga­vau su Sta­siu Kra­saus­ku, Vy­tau­tu Ka­li­naus­ku.

– Ar daž­nai JAV bend­rau­ja­te su lie­tu­viais, mi­ni­te lie­tu­viš­kas šven­tes?

– Bend­rau­ja­me. Aš per vi­są gy­ve­ni­mą tiek ba­lių ne­bu­vau ma­tęs, kiek Flo­ri­do­je. Ten yra še­ši šeš­ta­die­niai ir vie­nas sek­ma­die­nis per sa­vai­tę.

Žmo­nės kal­ba la­bai daug apie Lie­tu­vą. At­ro­do, kad nie­kur dau­giau nei Lie­tu­vo­je nė­ra bu­vę. Mū­sų vai­kai, anū­kai – jau ki­ta­me ly­gy­je, bet ma­no kar­ta – už­si­kon­ser­va­vę.

Mi­ni­me ir tau­ti­nes, ir baž­ny­ti­nes šven­tes. Aš esu ka­ta­li­kas, nes baž­ny­čio­je krikš­ty­tas, bet do­mė­jau­si pa­go­ny­be ir kai kas la­bai pri­gi­jo. Pa­vyz­džiui, gy­ve­ni­mo bū­das, jo prin­ci­pai: ne­me­luo­ti, pa­dė­ti, kam ga­li ir kiek tu­ri. Pi­ni­gas atei­na ir išei­na, o tai, ką žmo­gus gau­na su mo­ti­nos pie­nu, lie­ka vi­sam gy­ve­ni­mui.

TRUM­PAI APIE VAC­LO­VĄ DAU­NO­RĄ

* Vac­lo­vas Dau­no­ras gi­mė 1937 me­tų va­sa­rio 1 die­ną Ža­ga­rė­je. 1960-ai­siais Es­ka­mil­jo vaid­me­niu ope­ro­je „Kar­men“ de­biu­ta­vo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re.

* 1962-ai­siais bo­sas iš­ko­vo­jo tre­čią vie­tą M. Glin­kos kon­kur­se Mask­vo­je, 1966-ai­siais tarp­tau­ti­nia­me P.Čai­kovs­kio kon­kur­se Mask­vo­je pel­nė ket­vir­tą vie­tą, 1971 me­tais tarp­tau­ti­nia­me Tu­lū­zos (Pran­cū­zi­ja) kon­kur­se lai­mė­jo „Grand Prix“.

* 1967-ai­siais V. Dau­no­ras iš­vy­ko į sta­žuo­tę Mi­la­ne, kur „Ri­go­le­to“ spek­tak­ly­je dai­na­vo su Lu­čia­nu Pa­va­ro­čiu.

* 1993 me­tais emig­ra­vęs į JAV 1996-ai­siais Vac­lo­vas Dau­no­ras pra­dė­jo dai­nuo­ti Niu­jor­ko „Met­ro­po­li­tan Ope­ra“ teat­re ir sa­vo kar­je­rą bai­gė 2005-iai­siais.

* Jo ryš­kūs vaid­me­nys: Pi­ly­pas II ope­ro­je „Don Kar­las“, Me­fis­to­fe­lis „Faus­te“, Ba­zi­li­jus „Se­vi­li­jos kir­pė­ju­je“, Gre­mi­nas „Eu­ge­ni­ju­je One­gi­ne“, Mon­te­ro­nė „Ri­go­le­te“, ka­ra­lius Hen­ri­kas „Lo­heng­ri­ne“ ir ki­ti.