"Vedžiodamas ore rankas, įsivaizduodavau didelį orkestrą"

"Tuomet atrodė kvailystė perspektyvas Vakarų Europoje iškeisti į man visai nepažįstamą Klaipėdą. Tačiau žinia, kad tapsiu tėvu, viską apvertė aukštyn kojomis. Nenorėjau, kad sūnus būtų vokietis, austras ar italas. Jis turėjo augti Lietuvoje. Pagaliau ėmiau mąstyti racionaliai, negalėjau sau leisti ilgai ieškoti svajonių darbo", - atviravo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteris ir dirigento asistentas Vytautas Valys, kai prieš metus baigiantis studijoms prestižiniame Zalcburgo "Mozarteum" universitete gavo pasiūlymą dirbti šiame teatre.

Nepaisant kamavusių abejonių, šiandien V. Valys džiaugiasi dėl tokių asmeninio gyvenimo ir karjeros posūkių. Savo darbą apibūdinantis kaip tarpininkavimą tarp dviejų labai svarbių Muzikinio teatro ašių -choro ir orkestro, 26 metų vyras sako turintis gana daug atsakomybės bei autoritetų, kuriais gali sekti, ir laisvės savaip interpretuoti atliekamus kūrinius.

Ieškojo muzikos

Inteligentų šeimoje augęs V. Valys sako, jog jį ir dar dvi seseris tėvai skatino domėtis menais: vyriausioji sesuo tapo aktore, vidurinė šoko baletą, jaunėlis Vytautas dainavo chore ir mokėsi dirigavimo.

Šeštoje M. K. Čiurlionio gimnazijos klasėje mokytojai pastebėjo jį turint absoliučią klausą.

"Juk negali turėti visko. Muzikiniai dalykai sekėsi gerai, bendrieji - sunkiai. Mokiausi tik tiek, kiek man pačiam būdavo įdomu. Todėl kas kelerius metus buvau "svarstomas", o tai - galvos skausmas tėvams", - šypsojosi jaunasis chormeisteris.

O štai dirigavimas jam visuomet teikė džiaugsmą.

"Vedžiodamas ore rankas prieš save įsivaizduodavau didelį chorą, orkestrą", - sako V. Valys. Tačiau pirmąkart profesionaliam chorui jis dirigavo anaiptol ne Lietuvoje, bet Austrijoje, kur praleido penkerius studijų metus.

Zalcburgo "Mozerteum" - viena žymiausių aukštųjų mokyklų Austrijoje, į kurią studijuoti plūsta minios muzikų iš viso pasaulio. Tiesa, pasiseka ne kiekvienam: keletu etapų vykstantys stojamieji egzaminai mažiau gabius lengvai sugrąžina namo.

V. Valys pasakojo, kad ieškoti profesionalios muzikantų kalvės svetur jis sumanė jau po pirmų studijų metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

"Kai perpranti sistemą, pradedi mokytis tik atsiskaitymams. Taip būdamas pirmame kurse radau laiko dirbti "Lietuvos" ansamblyje, taisyti kompiuterius ir padėti seseriai organizuoti renginius. Ne taip įsivaizdavau muzikos studijas. Todėl, kai draugas pasiūlė pabandyti stoti į Zalcburgo muzikos akademiją, ilgai nedvejojau", - pasakojo V. Valys.

Penkerius metus Zalcburgo "Mozerteum" chorinį dirigavimą studijavęs muzikas tarp esminių akademinių skirtumų įvardija požiūrio dalykus. Anot jo, reguliarių atsiskaitymų semestro pabaigoje ten nėra. Studentai mokosi programos nuo pradžių iki galo. Jei tai opera - studijuojama ne ištrauka, bet visas veikalas. Dėstytojai nuolat pabrėžia, kad svarbi ne technika, bet muzikos perteikimas.

"Magistro gynimui turėjau suorganizuoti ir atlikti koncertą vienoje miesto koncertinių salių. Akademija skyrė biudžetą, mano reikalas buvo surasti choro dainininkus, parengti koncertinę programą, diriguoti, pasirūpinti sutartimis, žiūrovais, reklama, techniniais klausimais", - vardijo V. Valys.

Nors mokslai Austrijoje nekainavo, studijų metais lietuvaičiui nuolat tekdavo ieškoti papildomo uždarbio.

"Dainavau teatrų ir įvairiuose projektiniuose choruose, dirbau ir greitosios pagalbos vairuotoju. Kai pastatymų, koncertų būdavo daugiau, ir pragyventi - lengviau. Jei jų sumažėdavo, dažniau tekdavo sėsti prie vairo."

Juokdamasis prisimena ir dar vieną paties sugalvotą būdą užsidirbti:

"Subūriau kelių žmonių grupę, galinčią padėti bet kokiam chorui. Zalcburge ir jo priemiesčiuose chorinė muzika labai populiari. Daugybė žmonių - ūkininkų, žemdirbių ar paprastų darbininkų - buriasi į chorus. Štai tokių chorų pasirodymams, koncertams teikdavom pagalbą ir pastiprinimą. Tai buvo vienas paskutiniųjų mano "bizniukų" studijų metais," - juokėsi V. Valys.

Mocarto miestas

Austrijos ir Vokietijos pasienyje, Alpių papėdėje įsikūręs Zalcburgas dydžiu prilygsta Klaipėdai.

"Tai muzikos miestas, kuriame parengiama labai daug muzikantų", - pasakojo chormeisteris. Zalcburge gimė ir užaugo Mocartas, čia jis parašė savo pirmuosius kūrinius. Tik vėliau tėvas jaunąjį genijų ėmė vežioti po Europą.

Anot V. Valio, šiandieninis Zalcburgas yra tiesiog "perkrautas" Mocarto - pradedant namais, skulptūromis, muziejais ir baigiant jo vardo kvepalais. Nenuostabu, kad miestas visais metų laikais sulaukia begalės turistų.

Labiausiai jį sužavėjo tai, kad visi austrai domisi muzika, buriasi į įvairius kolektyvus. Net ir nežymūs koncertai sulaukia didelio žmonių susidomėjimo. Operos teatre atliekant nacionalinius kūrinius, vokišką operą, salė lūžta nuo klausytojų antplūdžio. Daug koncertų vyksta bažnyčiose.

Kasmet gruodį Zalcburge skamba V. A. Mocarto "Requiem". Jį atlieka kiekvienas didesnis ar mažesnis kolektyvas, tačiau klausytojų nuo to nemažėja. Kita paplitusi tradicija - kiekvieną sekmadienį puoštis austrų tradiciniais tautiniais kostiumais.

Pateko į didelę šeimą

Praėjus metams po grįžimo į Klaipėdą V. Valys sako, jog nesijaučia dirbantis darbą, veikiau vis dar besimokantis. Todėl stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę prisidėti prie teatro pastatymų. Tarp įsimintiniausių,tų, kurių muzika galvoje skambėdavo naktimis, - operetės "Vienos kraujas", "Misteris X", šiuo metu statoma "Makaronų opera".

Vytautas prisipažįsta, jog pirmieji žingsniai Muzikiniame teatre nebuvo lengvi. Patekęs į didelę šeimą, kurioje galioja ne tik asmeniniai vertinimai, bet ir kolektyviniai įsitikinimai, turėjo ne tik mokyti kitus, tačiau ir pats išmokti reikšti pastabas, drausminti keliskart už save vyresnius kolegas.

"Iš pradžių sulaukdavau komentarų, kildavo ginčų. Visuomet sakydavau, kad prie pulto turi stovėti tas, kuris muzikinę medžiagą išmano geriausiai. Jei atsirastų galinčių atlikti tobuliau, tuomet diskutuosime."

Anot jo, choro darbo specifika labai skiriasi nuo kitų teatro kolektyvų.

"Orkestro muzikantas dažniausiai gali groti kūrinį ir iš lapo. Gi choristas tą patį turi atlikti dešimtis ar šimtus kartų, kad detalės skambėtų. Tenka daug dirbti, graibyti taktą po takto, kol pavyksta išgauti norimą rezultatą", - sakė dirigentas.

Pasak V. Valio, lyginant su solistais, choristams labai padeda, motyvuoja asmeninė atsakomybė žiūrovui, klausytojui. Chore veikia kiti dėsniai: jeigu kūrinys atliekamas gerai, kiek daugiau laiko lieka poilsiui, šeimai.

Chormeisteris sako, kad tikram muzikui ne pinigai svarbiausia.

"Nejau gaudamas didesnį atlyginimą geriau skaitysiu iš lapo? Ar papildomi pinigai pagerins intonavimą? Viską turime įrodyti darbu. Su juo susijęs ir atlygis", - mano V. Valys.

Anot dirigento, chorui itin svarbūs įvairūs psichologiniai-motyvaciniai aspektai:

"Prieš premjeras, svarbias repeticijas susirenkame padainuoti sudėtingiausias vietas, tačiau pirmiausia ateiname pakalbėti - apie jas ir apie muziką. Ir jei po to nepavyksta kūrinio atlikti gerai, tuomet galiu kaltinti tik save. Vadinasi, dirbti reikia dar daugiau."

Paklaustas apie asmenines kūrybines ambicijas, svajones, V. Valys skuba pasidžiaugti, jog jau kitą savaitę jo laukia premjera - pirmąkart žiūrovų kupinoje salėje diriguos I. Kalmano operetę "Misteris X". Chormeisteris prisipažįsta, jog prie orkestro dirigento pulto jam norėtųsi stoti ir dažniau. Teatro choras jau pažįstamas, orkestras, sako, - naujas iššūkis, uždegantis iš vidaus.

"Esu didelis G. Pučinio operų gerbėjas. Jei kada nors gyvenime teks diriguoti "Bohemą", būsiu laimingas. Joje yra visko: lyrikos, meilės, muštynių. Kiekvieną personažą gali laikyti savotiškai pagrindiniu. Ir visa tai susipina muzikoje", - svajonėmis dalinosi V. Valys.

Tiesa, norėtų parengti ir W. A. Mozarto "Requiem", kurio, kaip pats sako, Austrijoje jau nebegalėjo klausyti. Išgirdęs šimtus šio veikalo interpretacijų svetur, Klaipėdai nori jį pristatyti savaip.