Rytoj, lapkričio 7 dieną, 16 valandą Klaipėdos koncertų salėje atidaroma klaipėdiečio Vido Pinkevičiaus retrospektyvinė kūrybos paroda "Spalvota tyla". Stebeilydama į paskutiniuosius potėpius drobėje, skubėjau užrašyti tapybos patriarcho, surengusio apie pusšimtį autorinių parodų, o dabar švenčiančio savo šešiasdešimtmetį, mintis.
"Nauja - tai pamiršta sena"
Parodoje bus 45 paveikslai. Kai kurie darbai yra nauji, kiti - daug senesni. Daugumoje jų vyrauja religiniai siužetai - nukryžiavimas, Senojo Testamento istorijos. Taip pat yra senųjų meistrų - Gojos, Velaskezo, Rubenso - drobių siužetų perdirbinių. "Tai nėra kopija, norėjau, kad suskambėtų tai, kas jau seniai padaryta", - sakė autorius.
V. Pinkevičius neslepia, jog dažnai pats "įsikūnija" drobėje, vaizduodamasis esąs Rembrandto "Sūnus paklydėlis" arba "dėvi" žalsvą minios paniekinto kankinio veidą. Atvirauja, kad paveikslų ciklai sutampa su asmeniniais išgyvenimais bei patyrimais, nuopuoliais ir katarsiais.
"Genialus tas, kurio darbai nepasiduoda analizei"
"Menotyrininkai, kurie labai mėgsta viską sudėlioti į stalčiukus, priskiria mane ekspresionistams. Jo, galbūt, bet yra šiek tiek siurrealizmo. Ne, egzorto man nereikia: smegenyse vaizdinių nenešioju, išsilieju drobėje ir užmirštu. Man labai patinka Nydarlandų siurrealistai, Boschas; gal tai - šiek tiek mados dalykas. Ir iš gyvenimo pajautų tai ateina. Salvadoras Dali tapė taip, kad, rodos, niekas jo paveiksle nesiriša - tai pasąmonės dalykai. Aš, prieš stodamas prie molberto, nusipaišau daug piešinių, pailsiu, ir prieš vakarą jau žinau, kokį eskizą krapštysiu rytojaus rytą. Nesu visa apmąstantis, labiau pasineriu į neišvengiamą būseną", - sakė tūkstančių eskizų meistras, kurį įkvepia vargonų muzika.
Ar teisingas mitas, kad menininkas yra kenčiantis žmogus; antai net Nobelio premijos laureatai kentėjo nuo depresijų, manijų, alkoholizmo? "Turbūt. Ir paukštis gieda ne iš gero gyvenimo. Daug rūpesčių, jeigu jie tik neprislegia kaip akmuo, menininkui - į naudą", - sakė. Dailininkas svarsto, kodėl menininkams būtina nutrūkti nuo grandinės, palėbauti: "Gal norisi atitrūkti nuo jį persekiojančios vaizdinių stichijos. Prasiblaškyti."
Kas erzina jaunųjų kūryboje
"Klausi apie tai, kas pas mus parodrūmyje vyksta? Mes esame atitolę, visiškai kitos mokyklos. Jie renkasi savo kelią, ir tik po keliasdešimties metų bus aišku, ar jiems pavyko. Mano karta išauklėta, kad paveikslas turi kažką sakyti žmogui. Tai, ką jie daro - visiškas blėdis: ėmei, išardei tą performansą, nebeliks nieko. Jaunieji kartoja tai, kas Amerikoje prieš 50 metų padaryta: Poloką, Kandinskį, skulptorių Džakometį.
Ką aš galiu priešpastatyti? Tik tai, ką esu padaręs: kalbi visu savo gyvenimu. Gal ne viskas pavyko, bet plaukų nesirausi, kiek to gyvenimo liko", - menininkas nesidomi, ar kas jį plagijuoja. Pakankamai pavargsta mokytojaudamas A. Brako meno mokykloje, kad rūpėtų pasekėjai.
"Tapybos neįmanoma išmokti"
Vidas Pinkevičius sako nesąs ekstrasensas, ir paveikslo paskirtis nėra gydyti, nors energija sklinda: "Grubus, nenulaižytas potėpis. Kartais prie mano drobės reikia priprasti. Sakai, kiek galiu "plakti ir kalti" prie kryžiaus Jėzų? Jis buvo istorinis asmuo, gali žiūrėti į tai kaip į žmogaus gyvenimo istoriją ir perkelti į mūsų laikus. Puikiai skamba universali tema.
Piešti išmokti gali ir visai negrabus žmogus. Bet ne tapyti. Žmogus arba jaučia spalvas, arba ne. Kai kurie vaikai intuityviai jaučia spalvą; palyginčiau tai su muzikine klausa."
Dailininkas sakė, kad jeigu apaktų, kaip koks Dega, lipdytų skulptūras. Kol kas jis renkasi tapyti apgriuvusias Klaipėdos gatves arba pats jas "apgriauna". Neseniai nutapė uostamiestyje vykusią regatą, bet jūros tapyti nemėgsta, kaip ir portretų. Jam labai gražios senosios mūsų medinės bažnytėlės, joms pastatyti parinktos labai geros vietos, ir interjere - liaudies meistrų sukurti šedevrai.
"Paveiksle gali vyrauti chaosas, bet turi būti tapybinė tvarka. Dailininkai "iš gatvės" nežino, kas yra kompozicija, nes juos mokė tokie pat nevykėliai. Aklas aklą vedė pasakų šalin..." - ironizuoja dailininkas, nemėgstantis "makaluotis" žmonių susibūrimuose, neturintis verslininko gyslelės, ir iš drovumo pasakantis pirkėjui daug žemesnes paveikslų kainas, negu jie verti. "Dėl meno man tenka atsižadėti miego ir skanesnio kąsnio, nes tada neįpirkčiau dažų. Truputį kažką nuperka, bet menkai. Prieš sunkmetį per pusmetį nupirkdavo tris keturis darbus. Ir netgi didelius. O dabar kraujotaką palaiko vienintelis kolekcininkas Edmundas Kolakauskas. Paveikslai turi likimą. Yra buvę, kad prarastą paveikslą žmogus norėjo atgauti. Nutapiau vargonininkę ir valtornininką. Kai šeima išsiskyrė, pikta moteris atidavė paveikslą kunigui. Valtornininkas jautėsi įskaudintas", - prisimena.
Kūryba ir branda
Kolekcininkai vertina ankstyvąją V. Pinkevičiaus kūrybą. "O man jos gėda. Grįžęs iš kariuomenės kūriau didžiulius paveikslus. Pavyzdžiui, kareivį, skaitantį "Pravdą". Dabar darau tai, ką noriu. Dėl to jaučiuosi laimingas. Galbūt kartojuosi, bet kai pasižiūri, keliolikos metų darbai - skirtingi savo maniera. Tik prie to, ką anksčiau vienu ypu nutapydavau, dabar krapštausi kelias dienas. Gal branda turi ir žavesio: greičiau pavyksta sustyguoti, padaryti įspūdį. Tobulo paveikslo nėra, bet nėra ir ribų tobulumui; jas gali nubrėžti tik Dievas."
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą