Viljamo Šekspyro paslaptis

Technikos mokslų kandidatas buvęs Rusijos pilietis Arnoldas Kepelis atrado raktą į vieno iš didžiausių poetų kūrybą ir iš naujo perrašė jo biografiją.

A. Kepelio dosjė

Arnoldas Kepelis su pagyrimu pabaigęs Prietaisų gamybos institutą Maskvoje padarė nemažai išradimų fotografijos ir filmavimo srityje. Kepelio sukonstruoti įrenginiai iki šiol gaminami Minske ir Kazanėje.

Naudojant fotografijos galimybes A. Kepeliui pavyko perskaityti Ivano Rusčiojo laikų pergamentus, rastus Kremliaus slaptavietėse, atkurti represuotų Raudonosios armijos ypatingojo fakulteto absolventų išvaizdą. Pagal išlikusius užrašus ant kareivių medalionų mokslininkas nustatė nemažai nežinomų Didžiojo tėvynės karo didvyrių vardų. A. Kepelis išrado tyrimų būdą, kuriuo ir dabar naudojasi Rusijos ir kitų buvusiųjų sovietinių valstybių archyvininkai. Šiuo metu jis gyvena Melrouze, Bostono ribose, Masačiusetso valstijoje.

Hipotezė pagal skaičius

Šekspyro tekstuose A. Kepelis atkreipė dėmesį į poeto minimus skaičius. Tarp jų jis išskyrė įtartinai mėgstamus - 23, 11, 7, 52. Šekspyras juos vartodavo apibūdindamas visiškai skirtingus dalykus - karių skaičių, atstumą tarp miestų ir kt.

Pjesėje "Troilis ir Kresida" Elena sako Troiliui: "Štai ant tavo smakro 52 plaukai ir tik vienas iš jų žilas..."

"Užsispyrėlės sutramdyme": "Sena žiežula be dantų galvoje ir gausybe ligų kaip pas 52 kuinus".

Iš "Henriko IV": "Turkija, valdanti 52 karalystes".

A. Kepelis mano, kad atsitiktiniai skaitmenys Šekspyro tekstuose turi visai neatsitiktinę reikšmę - tai slaptaraštis.

Skaičius 11 reiškia vienuolika raidžių angliškai rašomos pavardės Shakespeare, o 7 - septynias raides vardo William. Šitaip Šekspyro tekstuose tyrėjas aptiko ne tik savotišką autografą, bet ir užuominą, kad visus juos paraše Viljamas Šekspyras, gimęs 1564 metų balandžio 23 dieną ir miręs 1616-ųjų balandžio 23-ąją.

Į Viljamo gimimo ir mirimo dienos sutapimą iki šiol mažai kas atkreipė dėmesį - ji buvo laikoma atsitiktine. Tačiau A. Kepelis, išanalizavęs paslėptas ir aiškias nuorodas sonetuose ir pjesėse, nustatė, kad mirimo metai neatsitiktiniai. Juose užšifruotas tas pats skaičius 11, jei patrauktumėme 66. Be to, Šekspyras pragyveno lygiai 52 metus ir A. Kepelio įsitikinimu, poetas baigė savo gyvenimą savižudybe.

Ją vadino Emilija

Priimta manyti, kad dauguma - 126 iš 154 - Šekspyro sonetų yra paskirta nežinomam Draugui, dėl kurio tapatybės jau seniai ginčijasi žinovai. Ir tik 28 - Tamsiajai ledi, kurios vardas taip pat lieka mįsle, nors egzistuoja nemažai jos hipotezių.

A. Kepelio manymu visi sonetai buvo rašyti Tamsiajai ledi 1592-1593 metais. Tyrinėtojas iššifravo ir adresatės vardą - Emilija. Jis daug kartų atvirai ar šifruotai minimas tekstuose ir ypač dažnai šalia paties poeto vardo.

Tamsioji ledi, A. Kepelio įsitikinimu, - dvaro muzikantė Emilija Bossano. Mergina kilusi iš senos Italijos žydų giminės (todėl vadinama Tamsiaja ledi). Ji puikiai grojo spinetu (panašus į pianiną-klavesiną), rašė biblinės tematikos pjeses, užsiėmė švietėjiška veikla tarp vargšų.

Šekspyro biografija pagal A. Kepelį

Remdamasis savo iššifruotais duomenimis, A. Kepelis sudarė personalinę V. Šekspyro biografiją, kuri, iki šiol neišspausdinta dėl archyvinės medžiagos trūkumo.

Yra žinoma, jog Viljamas Šekspyras gimė 1564 metų balandžio 23 d. Stratforde amatininko šeimoje. Žinoma ir tai, kad būdamas 18-os vedė 26-erių metų kaimynę Aną Hetevei ir netrukus tapo trijų vaikų tėvu. Beje, vienas anksti miręs vaikas buvo pavadintas Hamnetu.

1585 metais Viljamas išvyksta iš Stratfordo ir Londone pasirodo tik 1589-aisiais. Kur ir ką jis veikė tuos ketverius metus, kol kas neišsiaiškinta. Londone Šekspyras įsidarbina teatre kaip aktorius, o vėliau ir kaip dramaturgas. Savo teatre (nuo 1599-ųjų pavadintame "Gaubliu") jis pateikia vaidinti 37 paties parašytas pjeses.

1612 m. Šekspyras nutraukia literatūrinę bei sceninę veiklą ir grįžta į savo namus Stratforde, kur imasi šeimyninių reikalų bei komercijos. Ten jis ir mirė 1616-ųjų balandžio 23-iačiąją pragyvenęs lygiai 52 metus.

A. Kepelis taip pat nustatė, kad Emiliją Bossano Šekspyras sutiko ir įsimylėjo Londone. Mokslininko manymu, poetas ilgai kovojo dėl artimesnių ryšių su 70-mečio kultūros ministro, karalienės pusbrolio lordo Henrio Hansdono globojama muzikante. Sklido gandai, kad ji buvusi H. Hansdono meilužė. (Kai kurie Šekspyro gyvenimo tyrinėtojai įsitikinę, kad Šekspyras ir buvo lordas Hansdonas...)

Atkreipti į save Tamsiosios ledi dėmesį Šekspyras galėjo tiktai poezija. Emilija buvo romantiškos prigimties, tad eilės laiškuose sujaudino jos sielą. Galų gale ji atsakė Šekspyrui tuo pačiu. Kai jie tapo artimi, poetas ilgai ją įkalbinėjo (o ne mitinį Draugą, kuriam tariamai paskirti dauguma sonetų) pagimdyti kūdikį. Galiausiai Emilija sutinka. Tačiau neištekėjusios moters nėštumas karalienės Elizabetos dvare būtų sukėlęs gausybę paskalų, mat Šekspyras netgi labai norėdamas negalėjo įteisinti jų santykių - jis turėjo žmoną ir šeimą Stratforde.

Tada Šekspyras sumanė fiktyviai Emiliją ištekinti už rūmų muzikanto Alfonso Leniro. Jaunikiui poetas netgi sumokėjo didžiulę sumą (tekstuose tai patvirtina tiesioginės užuominos). Tačiau istorija baigėsi tuo, kad Leniras ėmė pretenduoti į Emiliją kaip faktišką žmoną.

Šekspyras buvo priverstas atsitraukti šalin, o jo sūnaus Henrio, gimusio 1593 m. balandį, tėvu ėmė vadintis kitas vyras. Su Emilija Šekspyras visiškai išsiskyrė 1596-aisiais. (Inicialai "W. H.", kuriems paskirti sonetai, reiškia pirmąsias poeto sūnaus vardų raides - William Henry - atvirkščiai.)

Išsiskyrimas su mylima moterimi, liepsnojantis pavydas bei Alfonso išdavystė poetą taip sukrėtė, kad tai atsispindėjo beveik visose jo pjesėse. Taip pat jose Šekspyras ne sykį užuolankom pamini, kad nusižudys sulaukęs 52-ejų metų, ir aiškina, kad taip toli nukėlęs savo baigtį, jog padėtų materialiai Emilijai ir sūnui.

Pjesėse jis ėmė šifruoti savo gyvenimo gaires. Dienom ir naktim Šekspyras rašė naudodamasis kodais ir potekste. Žinoma, kai kur dėl to teko aukoti siužeto eigos logiką, įpinti aiškias nesąmones, kad atkreiptų skaitytojo dėmesį ir priverstų jį susimąstyti apie šifrus bei kitas mįsles.

1616 m. balandzio 23 dieną, Šekspyras nusižudė išgerdamas nuodų, kaip tai darė daugelis jo pjesių veikėjų - Romeo, Džiuljeta, Otelas, Regana, Kleopatra, Antonijus ir rengėsi padaryti Hamletas.

Mokslininkai ignoruoja

A. Kepelis savo knygą išsiuntė į Rusijos mokslų akademiją, Šekspyro biografijos tyrinėtojui Iljai Gililovui bei akademikui Balasovui, siūlydamas patikrinti išvadas, padaryti ekspertizę. Tačiau autoritetai į siūlymą neatsiliepė.

Anglakalbių Šekspyro tyrinėtojų, nors ir gyvendamas JAV, A. Kepelis negalėjo pasiekti, nes knyga parašyta rusų kalba. Surinkti lėšų kvalifikuotam vertimui autorius neturėjo galimybių. Juk ir Bostone jis gyvena išlaikomame vietinės valdžios bute.

Kiek pats A. Kepelis yra tikras savo iššifruotais Šekspyro tekstų rezultatais? Štai ką jis pats šneka: "Žinoma, aš galiu suklysti dėl nereikšmingų detalių, tačiau jeigu net ir pats Šekspyras pakiltų iš kapo ir pabandytų mano išvadas paneigti, įsivaizduokite, aš juo nepatikėčiau!"

Išvertė Lina NARBUTAITĖ