Vilko vaikai pareina namo

Vilko vaikai pareina namo

Apie vadinamuosius „vilko vaikus“ pasakojantis žinomo lietuvių rašytojo Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“ Lietuvos skaitytojų buvo išrinktas geriausia 2014 metų knyga, o dabar sulaukė ir tarptautinio pripažinimo: romanas jau išverstas į estų, latvių, lenkų kalbas, o prieš keletą dienų - vokiškai išleistas Vokietijoje.

Su šia sėkme sveikindami ką tik po knygos pristatymų Berlyne, Kylyje, Brėmene bei Dresdene į Lietuvą pargrįžusį rašytoją kalbamės su juo apie istorines žaizdas, „vilko vaikus“, lietuvių literatūrą ir jos sklaidos galimybes tarptautinėje erdvėje.

- Po šviesaus atminimo lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanų sėkmės Lietuvos rašytojų, verčiamų į vokiečių kalbą ir pristatančių savąsias knygas Vokietijoje, kaip ir nebuvo likę. Atkreipti į save didžiųjų šalių dėmesį mažos šalelės rašytojui turbūt nėra itin paprasta?

- Be manojo romano, į vokiečių kalbą išversta ir išleista Dalios Staponkutės knyga, perieš keletą metų Vokietijoje išleistas Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“... Manau, tų į vokiečių kalbą verčiamų ir važiuojančiųjų savąsias knygas pristatinėti į užsienį tarp Lietuvos rašytojų ne taip ir maža, tačiau mano ar kitų autorių sėkmę lyginti su J.Ivanauskaitės sėkme tikrai nederėtų. Vien J.Ivanauskaitės „Raganos ir lietaus“ Vokietijoje buvo išpirkti du keliasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražai, jos „Placebas“ buvo išleistas Vokietijoje.

Labiau nei mano pasiekimu, ko gero, mums visiems derėtų džiaugtis, kad Vokietijoje kone bestseleriu tapo Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, pasakojanti apie skaudžias visos mūsų Tautos patirtis. Kad pasaulį pasiekia tokios lietuvių knygos - Lietuvai, manau, svarbu tiek kultūriniu, tiek istoriniu aspektu.

- Žinoma. Netgi atsiranda vilties, kad pasauliui susidomėjus mūsų Tautos istorija pagaliau ja pasidomėsime ir patys. Na, o jūsų knygos sėkmę reikėtų laikyti lietuvių literatūros ar tik jūsų asmenine pergale?

- Pergale to vadinti kol kas nederėtų - juk net nežinau, ar Vokietijos publika manąją knygą pirks, ar skaitys...

Į pristatymus atėjo tikrai nemažai žmonių, ypač turint omeny, kad Vokietijoje literatūriniai renginiai - mokami, atrodė, kad susidomėjusių literatūros skaitytojų klausimams ir galo nebus... Tik tiek, kad nemoku vokiečių kalbos - nors manasis vertėjas Markas Roduneris ir labai stengėsi, kalbant per vertėją, renginys labai ištįsta ir, suprantama, nukenčia jo dinamika.

O dėl lietuvių literatūros pergalės - ant į renginius kviečiančių plakatų figūravo Lietuvos vardas, po renginių buvo bendraujama apie lietuvių literatūros padėtį, šiek tiek apie Lietuvos kultūrinius reikalus ten kalbėjau ir per radiją, į pristatymus buvo atėję keletas vokiečių rašytojų... Žinoma, išsamiau pabendrauti nelabai buvo kada, tačiau juk vis tiek tai yra dviejų šalių kultūriniai santykiai.

- O vokiečiai žino, kas yra „vilko vaikai“?

- Įvairiai. Dabar, kai jau Lietuvoje parduoti penki manosios knygos tiražai, kai su pristatymais esu apvažinėjęs kone visą Lietuvą - apie „vilko vaikus“ Lietuvoje, galima sakyti, jau žinoma visuotinai.

Nepamanykit, kad giriuosi, bet iš gausybės „vilko vaikų“ ir jų vaikų padėkų galima spręsti, jog manoji knyga daugeliui padėjo sužinoti apie jų tėvų vaikystę, apie kurią dažnas net saviesiems vaikams nepapasakojo. Nemažai atvejų, kai žmonės, tik perskaitę šią knygą, prisipažino, kad ir jie - iš „vilko vaikų“, ėmė pasakoti savąsias istorijas. Tarsi kaži kokia suspausta, užspausta spyruoklė atsileido...

Vokietijoje, panašiai kaip Lietuvoje, vyresnioji karta gerai žino, kas tie „vilko vaikai“, jaunesnieji pasiklausia - paaiškinu jiems, kad tai vaikai, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokariu iš šiurpiai nuniokotų Rytprūsių traukė išsigelbėjimo nuo bado mirties ieškoti į Lietuvą.

Beje, po vieno renginio prie manęs priėjo mergaitė ir laužyta lietuvių kalba paprašė autografo močiutei Rut (Ruth), gyvenančiai Kaliningrado srityje. Dar paklausiau, ar močiutei užrašyti lietuviškai, ši patvirtino, kad taip. Gaila, nespėjau išsiaiškinti jos istorijos.

Kylyje taip pat buvo priėjęs žmogus, kalbantis lietuviškai. Jis man sakė, kad ne visų „vilko vaikų“ likimas susiklostė tragiškai - antai jam nusišypsojo laimė mokytis Vilniaus universitete, tapti vertėju. Atsisveikindamas prašė linkėjimų Teodorui Četrauskui perduoti, su kuriuo, pasirodo, drauge studijavo...

- Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo didžiuma „vilko vaikų“ sugrįžo atgal į Vokietiją?

- Ir sovietiniais laikais porą kartų buvo suteikta galimybė „vilko vaikams“ grįžti namo. Tačiau tuo pasinaudoti galėjo ne visi vaikai. Norėdami apsaugoti į šeimas priimtus vokietukus žmonės pirmiausia stengdavosi juos „legalizuoti“ - prašydavo kunigų išrašyti mirties liudijimus atgaline data, paskui meluodavo, kad vaikas per stebuklą išgyveno, karo sūkuryje pasimetė vaiko gimimo liudijimas, tad pagal fiktyvų mirties liudijimą būdavo išrašomas gimimo liudijimas atgaline data... Vaikų vardai, pavardės buvo pakeisti į lietuviškus, skubėta juos išmokyti lietuviškai... Vieni, suradę gimines, išvažiavo jau iš nepriklausomos Lietuvos, dar kiti - liko gyventi čia.

- Prisipažinsiu, nors apie „vilko vaikus“ buvau girdėjęs, tačiau plačiau apie juos sužinojau tik iš jūsų knygos. Gal žinot kodėl? Kodėl Lietuvoje ir šiandien apie juos ne visi žino?

- Kodėl apie „vilko vaikus“ vis dar nėra visuotinai žinoma? Dėl trijų priežasčių. Pirma ta, kad sovietiniais laikais apie tai, šiukštu, negalima buvo kalbėti - vokietuko vaiko priėmimas į šeimą žmogui galėjo reikšti net ir tremtį į Sibirą. Antra priežastis - žmogaus psichika. Ji tiesiog stengiasi išstumti iš atminties baisybes, trukdančias gyventi. Daugelis „vilko vaikų“ pasakoja ir dabar nemigo naktimis regintys žiaurumų vaizdus. Tad natūralu, kad trauminės patirties kiekvienas stengiasi atsikratyti. Na, o trečia priežastis - daugelis į lietuvių šeimas priimtų vaikų buvo dar tokie mažyčiai, kad įtėviai jiems ir patiems nepasakė jų kilmės istorijos. Jeigu po miškus ir kaimus karo chaose klajojo pusalkanis ketverių penkerių metų vaikas, ar daug ką jis šiandien apie tai gali prisiminti?

Viena moteris man pasakojo iki pat pilnametystės maniusi, kad ji - į lietuvių šeimą slapčia priimta nuo mirties išgelbėta žydaitė. Ir tik suaugusi sužinojo, kad yra iš „vilko vaikų“, kai susirado savuosius giminaičius.

- Apie užspaustos spyruoklės atsileidimą - gražiai pasakėte. Gal rašydamas romaną šito sąmoningai siekėte? Istorijos lūžių paliktų psichologinių žaizdų gydymas - vienas iš jūsų kūrinio tikslų?

- Žinoma, to norėjau, tačiau tas sąmoningumas juk atsiranda laipsniškai - rašydamas romaną dar ir pats daug ko nesuvokiau, nebuvau dar gyvai susipažinęs su šitiek „vilko vaikų“, nežinojau jų asmeninių istorijų, negalėjau nuspėti, kiek jiems svarbu, kad būtų apie tai prabilta... Tačiau viena žinojau aiškiai: neteisinga, kad apie karo aukas nešnekama, kad aukomis šie vaikai net nevadinami.

Na taip, Lietuvoje į iš krūmų išlendančius, apdriskusius, alkanus, vis ką nugvelbti tykančius vaikus žiūrėta buvo įvairiai. Vieni jiems stengėsi padėti, kiti prisibijojo ir tapatino labiau su agresoriais nei su aukomis, tačiau išties jie yra aukos. Labai svarbu šitai pasakyti, nes daugelis aukų dar nėra to pasakę sau - savosios nelaimės jie gėdijasi, tarsi būtų patys dėl to kalti.

Dar man buvo labai svarbu kalbėti apie karą kaip apie patį siaubingiausią dalyką pasaulyje. Karas - kaip didžiulė sraigė, kuri prašliaužė per valstybes, per žmonių gyvenimus, o jos paliktos gleivės telkšo iki šiol. Karas nebus visiškai pasibaigęs ir mes nebūsim visiškai sveiki, kol jų nenuvalysime.

- Gal šia tematika sulauksime ir daugiau jūsų kūrinių?

- Atvirai tariant, nepanaudotos medžiagos apie „vilko vaikus“ turiu labai daug ir jos vis daugėja. Tačiau nežinau, ar dar imsiuos šios temos. Apie tai kalbėti daugiau - ne tik yra iš ko, bet ir reikia. Tačiau kalbėti reikia ne taip pat, ne tą patį.

- Vokiečiai filmo pagal jūsų romaną dar nežada statyti? Romano į scenarijų perkurti dar niekas neprašė?

- Filmo scenarijus mudviejų su poetu Evaldu Ignatavičiumi sukurtas dar anksčiau, nei buvo išleista manoji knyga. Siūlėme jį Lietuvos kino tarybai, ši scenarijų labai išgyrė, bet finansavimo filmui neskyrė. O vokiečiai... Juk dar nežinia, ar knyga Vokietijoje turės pasisekimą, tad apie filmą ar dar ką nors kol kas ten tikrai nesvarstoma.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder