Išmintis
Apie Petro Dabrišiaus gyvenimo būdą tarp vilkų, lūšių ir girių prirašyta jau tikrai nemažai. Tas gyvenimas gamtos prieglobstyje teikia nemažai išminties - paskui Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį P. Dabrišių reikėtų vaikščioti su nuolat įjungtu diktofonu, nes ji žyra nenutrūkstamu srautu. "Vakarų ekspreso"
redakcijoje nusprendėme, kad toji išmintis ir istorijos neturėtų pražūti. Šiandien tęsiame P. Dabrišiaus pasakojamų istorijų ciklą.
Po istorijų apie gyvenimą tarp žvėrių liesis buvimo tarp žmonių sakmės. Ciklas baigsis mistinėmis legendomis apie dvasias ir paralelinį pasaulį, kurį Petras sakė labai realiai juntąs ir netgi galįs įrodyti jo egzistavimą materialistams...
Briedis, vardu Briedis, šeimininko Petro balsą atpažįsta, tačiau jį trikdo šamaniški drabužiai |
Briedis, vardu Briedis, iš Kelmės rajono į Dabrišiaus sodybą buvo atvežtas po to, kai galutinai įgriso vietos gyventojams. Mat jis tapo nuolatinis parduotuvių lankytojas.
Prie kaimo parduotuvių atslinkdavo gerokai prieš joms atsidarant. Ne, į parduotuvių vidų jis nesibraudavo - laukdavo išeinančių apsipirkusių žmonių. Iš jų atimdavo duoną ir kitus patikusius produktus. Na, o kai keliuose pradėjo stabdyti eismą, Kelmės rajono žmonės jau nebeapsikentė - briedį ištrėmė į Dabrišiaus žvėrinčių. Petras bandė jį išvaryti į mišką, tačiau jame gyventi briedis nėra prisitaikęs. Jam reikia žmonių, nes jį žmonės išaugino.
"Jis mano, kad irgi yra žmogus, nes jis juk nežino, kaip atrodo - į veidrodį nepasižiūri. Dar jis mėgsta šunis. Nes šuo jį išlaižė, kai ligotas atsidūrė žmonių globoje", - istoriją apie briedį baigė P. Dabrišius ir rėžė "moralą": "Jeigu esi briedis, nemanyk, kad ir kiti briedžiai."
Beždžionė
Beždžionei nuolat reikalinga kompanija. Su vis naujais įnamiais ji elgiasi skirtingai |
Kai ūgiu jos susilygino, o vėliau mergaitė, tapusi mergina, keliolika centimetrų tapo aukštesnė už augintinę, ji sutiko jaunikaitį, kurį pamilo ir ištekėjo. Naujajame gyvenime Pupai neliko vietos. Likusi su mergaitės tėvais, beždžionė buvo išmokyta karvę melžti. Tačiau pieną taip ištaškydavo, kad prie tešmenų nebebuvo prileidžiama. Išmoko grybauti. Bet rinkdavo visus grybus iš eilės. Prie žvejybos, nors ir išmokusi meškerę užmesti, ji irgi buvo menka pagalbininkė. Ir apskritai Pupa - nuotaikos "žmogus". Jei ne ta koja atsikėlė, gali ir apspjauti, ir užvožti. Todėl dešimtmetė Pupa atsidūrė Petro žvėrinčiuje. Tačiau viena ji nemoka gyventi. O teks tai daryti dar mažiausiai penkiasdešimt metų.
Kiaulė
Kai į beždžionės narvą buvo patupdyta vietnamietiška kiaulė, Pupa labai apsidžiaugė. Ir... pradėjo kiaulę engti, iš jos tyčiotis. Pupa mėgo ant jos pajoti, nuolat apspardydavo, plekšnodavo per užpakalį. Žodžiu, pramogaudavo. Iš sielvarto kiaulė daug ėsdavo. Labai nutuko ir padvėsė.
Į laukinį panašus katinas buvo užaugintas namo devintajame aukšte, todėl visai nemoka gyventi ant žemės |
Tuomet beždžionė, nepakelianti vienatvės, draugijon gavo katiną. Katinas toks pūkuotas, panašus į laukinį, tačiau užaugintas namo devintajame aukšte. Tad paleistas laisvėn, jis nežinodavo nei kur eiti, nei ką daryti. Apgyvendintas pas Pupą, jis iš karto atsikovojo sau erdvę. Beždžionė tyčiotis iš katino nesiryžta.
Anonsas
Kitą šeštadienį - istorijos apie šernę Jadzę, lūšį Juozapą, vilkę Spyglę, "atostogaujančią" laiką, kuri patupdyta į tremtinio iš Australijos šuns narvą, ir kaip žvėrinčiuje "susitvėrė" ožkų kolonija.
Gražina JUODYTĖ
Rašyti komentarą