Vilkynės istorijos: gyvenimas tarp žvėrių

Išmintis

Gyvenimas gamtos prieglobstyje teikia nemažai išminties, kuri iš Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulio Petro Dabrišiaus lūpų liejasi upeliais. Šiandien tęsiame jau tradiciniu tampantį šeštadieninį jo pasakojamų istorijų ciklą.

Ožkos

Pirmoji ožka Vilkynės žvėrinčiuje atsirado netyčia - tiesiog atvežė ir padovanojo. P. Dabrišius ožkelės naudą bemat įvertino. Ne, ne dėl pieno - dėl krūmų. "Ožka bemat juos nugraužė ir išnaikino. Nereikėjo pačiam kirsti, genėti ir plušėti",- džiūgavo eigulys. Tą ožkų talkininkių paramą ypač pajuto, kai iš Klaipėdos, nebegalėdami išlaikyti, tų ožkų atbogino dar kelias. Dabar jų Vilkynėje - visa kaimenė, mat P. Dabrišius kartais už butelį savaitei išsinuomoja ožį. Sodyboje tokį laikyti tiesiog nuostolinga: dėl ūmaus būdo raguotas padaras pavojingas ir kitiems palaidiems žvėreliams, ir vartus, aptvarus išspardyti gali.

Kiek dabar ožkų kaimenėje, Petras tikslaus skaičiaus ir nebežino. "Tai jos dingsta, tai vėl atsiranda. Tokia Kaukazo ožka buvo pusmečiui išsidanginusi. Paskambinęs žmogus po kelių jos "komandiruotės" mėnesių klausė, ar ne mano ožką matęs laukuose už kokių trijų kilometrų nuo sodybos. Tikrai ji. Ir dar priklydusį ožiuką žindė. Tai toji ožka iš "komandiruotės" po pusmečio grįžo",- sakė eigulys. Paklaustas, kas ožkas melžia, teigė, kad kam reikia, tas ir čiumpa už tešmenų. Dažniausiai tai būna ožiukai. Žvėrinčiuje gyvenančiai beždžionei irgi pieno reikia. "Bet ožkos beždžionės Pupos nekenčia. Toji ožkų irgi nemyli. Tiesiog jų charakteriai pjaunasi. Nors Pupa tų ožkų ir nekenčia, bet vis tiek jas pamelžti taikosi: buvę beždžionės šeimininkai ją mokė karvę pasimelžti..."

Paskurinioji šernės Jadzės vada - šeši "dryžiukai".

Vis dėlto ožkas sodyboje yra kam melžti. Tai dažniausiai daro tylioji Petro moteris Rasa. Ji ir sūrius iš ožkų pieno suslegia.

Kiekvieną svečią ar viešnią Petras į svirną, Vilkyne pavadintą, pabendrauti kviečia. Čia ir ožkų sūriu, ir paties iškopinėtu medumi vaišina. Svirne ir liejasi Petro išmintis ne tik apie žvėris, bet ir žmones - istorijas apie juos atpasakosime baigę seriją apie gyvūnus.

Šernė Jadzė

Šernė Jadzė yra pagarsėjusi visoje Lietuvoje, nes ją labai pamilo televizininkai, tad ji yra nuolatinė filmų ir filmukų artistė. Beje, televizininkai tapo ir jos "krikštatėviais". Tai jie šernę Jadze praminė. O štai kuilys, kuris yra Jadzės gyvenimo draugas, taip vardo ir negavo. Yra tiesiog Jadzės vyru vadinamas.

Šernė Jadzė į žvėrinčių buvo atgabenta batų dėžutėje iš Tytuvėnų. Gal trijų dienų amžiaus ją aptiko Tytuvėnų miškininkai. Šernytė buvo įstrigusi tarp medžių ir prišalusi. Bisiausiai peršalusi Jadzytė buvo leisgyvė. Petras ją apgyvendino kambaryje, nes šernytė net judėti nebesugebėjo.

"Kiek mes su ja vargo turėjome. Naktimis keldavomės pienu palakinti. Palakinta kiek atgyja ir bando į lovą, kurioje šilta, įsiropšti. Kol paauginome labai išsikankinome",- prisipažįsta Petras. Išsikankinę, atrado išeitį, kur Jadzę padėti. Kaip tik tuo metu ožka buvo ožiukų atsivedusi. Tai prie jų Jadzytę ir paguldė. Įgijusios ožiukų kvapo, ožka šernės nuo tešmens nevydavo. Taip ožka ir išaugino šernę. Po pusmečio žvėrinčiuje Petras šernę į laisvę išleido. Kur ši norėjo, ten ir ėjo. Bet dažniausiai Petrą, apeinantį miškus, lydėdavo.

Po "aktorinio" darbo Jadzė laukia užmokesčio

"Buvau įsigijęs keliaujančią pagalvę. Pavargstu, bumpt ant žemės, galva - ant šernės. Šilta, minkšta. Ir Jadzei patinka, nes abu viens kitą šildome",- porino Petras. Bet štai, atėjus žiemai, Jadzė sutriko - nėr kur dėtis. Miške šernai jos nepriiėmė, nes ne jų, o ožkų kvapu trenkė. Laužėsi į tvartą. Bet Dabrišius suvokė, kad Jadzei tvarte gyventi - pražūtis. Visai "suožkės". Ryžosi uždaryti į šernų voljerą. Kaip ten šernės adaptacija vyko, Petras nelabai žino. Bet rezultatas buvo visai neblogas, nes vis dėlto vienas kuilys, kuris dabar yra Jadzės vyras, jos "neišbrokijo". Ir šernė atsivedė pirmuosius aštuonis šerniukus. Paskui buvo dar dvi vados po septynis. O dabar Jadzė su savo vyru rūpinasi šešiais šerniukais. Tiksliau - jais rūpinasi tik Jadzė. Mat jos vyras nepakelia šerniukų žviegimo, kuris jam trukdo miegoti ir šiaip gyvenimu džiaugtis. Tad jis nuo šeimynos varo kur nors į miško tankmę. O Jadzė, jau įpratusi prie nuolatinio žmonių dėmesio, kinį išsirausė visai prie voljero. Šalia jos sukrenta ir šerniukai.

Tad Žvėrinčiaus lankytojai, pamatę šeimynėlę, puola jos fotografuoti. Jadzė, vėl atlikusi "artistės" vaidmenį, prieina prie tvoros pinučių, kiša savo knyslę, tarsi sakydama: "Užmokėk". Daugelis "užmokestį" yra paruošę: kiša bulves. Ir Jadzė su malonumu jas šlamščia. O štai, kai žemaitis Egidijus Skarbalius šernei pakišo tokią gražią olandišką bulvę, Jadzė nusisuko įsižeidusi: esą tokį šlamštą ėsk pats. E> Skarbalius bulvę įsikando ir taip savo pavyzdžiu bandė Jadzei įsiūlyti. Išgraužk. "Jeigu ką nors maumoja Jadzė, tai drąsiai gali valgyti ir žmogus. Jadzė - kaip indikatorius. Pasitikėdamas jos skoniu, nesuklysi dėl maisto kokybės",- aiškino Petras.

Šernės Jadzės atsivesti šerniukai dabar yra paplitę po visą Lietuvą. Bet P. Dabrišius perspėjo: pamatyti, kaip gyvena šernai, nebūtina į Lietuvos pakraščius važiuoti. Susipažinti su šernais visai tinka ir Vilkynė. "Žvėrinčiuje šernų gyvenimas - kaip ant delno. Kas ilgiau juos stebi, gali daug ko išmokti, kas gyvenime labai praverstų",- patikino istorijų apie žvėris porintojas P. Dabrišius.

Anonsas

Kitoje istorijų apie gyvūnus dalyje kitą šeštadienį - apie gaidžius, kurie yra pasiskirstę ir teritorijas, ir vištas. Taip pat ir apie lūšį Juozapą, pas kurį nuolat atvažiuoja estų rašytoja Valerija Rain. Jos knyga apie lūšis Estijoje tapo bestseleriu. Mat rašytoja, auginusi Juozapą "nuo lopšio", supranta ne tik ką jai kiekvieną kartą atvažiavus papasakoja Juozapas, bet ir supranta, ką jai sako ir kitos lūšys. "Ką Juozapas veikia, ji kažkokiu būdu žino ir tuomet, kai yra toli nuo Lietuvos", - tikino P. Dabrišius.

Gražina JUODYTĖ