Vilkynės istorijos: gyvenimas tarp žvėrių

Išmintis

Nors apie Petro Dabrišiaus gyvenimą giriose tarp vilkų, lūšių ir kitų žvėrių jau prirašyta tikrai nemažai, paskui jį, Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį, dar ilgai reikėtų vaikščioti su nuolat įjungtu diktofonu, nes vyro išmintis bei įvairios istorijos žyra nenutrūkstamu srautu. "Vakarų ekspresas" nusprendė, kad visa tai neturėtų pražūti, todėl šiandien pradedame P. Dabrišiaus pasakojamų istorijų ciklą.

Credo

Į Eigirdžius Telšių rajone Petras Dabrišius, kilęs nuo Prienų, bet daug metų medžiodamas praleidęs Azijoje, atklydo prieš keturiolika metų ir "trumpam" apsigyveno apleistame name. Jis nusprendė, kad atėjo metas grąžinti tai, kuo iki tol naudojosi pernelyg nesukdamas sau galvos. "Aš medžiojau gyvūnus tam, kad išgyvenčiau. Nusprendžiau gyventi tam, kad gyvūnai, konkrečiai - vilkai, meškos, lūšys, neišnyktų."

Kai jis su savo idėja apsigyveno apleistoje troboje ir ėmė dėstyti ateities planus, žmonės tik kraipė galvas: na, na, fantazuotojas... Šiandien Petras nieko nebeplanuoja.

Vilkynė

Šį svirną, nusipirktą malkoms už 1000 Lt, Petras pavadino Vilkyne. Tačiau teigia, jog pastatas sodybos centre yra žinyčia, kurioje atvykėliai, o ir jis pats bendraudami semiasi žinių.

Kartą pas Petrą užklydęs žmogus pasiūlė jam pirkti seną svirną malkoms. Už tūkstantį litų. Dabrišius tą tūkstantį sukrapštė. Tačiau jam gaila buvo tą "trobą" į krosnį kišti. Jis po lentutę ją ardė, o paskui po lentutę dėliojo atgal jau savo įgyventoje vietoje. Ir šiandien jis džiaugiasi, kad turi kur svečius priimti. Vilkyne pavadintoje troboje, tarsi iš Rumšiškių paveiksliukų nužengusioje, jis priima gausius svečius ir viešnias. Čia užsibuvusius pakviečia ir pernakvoti. "Čia ypač jauku žiemą. Krosnyje malkos traška, o už lango - speigas ir kaukia vilkai", - pasakojo jis. Šiaip jau svirną Petras vadina žinyčia. "Senovėje namą, kur susieidavo protingi žmonės pasitarti, vadindavo žinyčia", - patikslino jis.

Šuo

Petro Dabrišiaus sodyboje nuolatinę prieglaudą suranda įvairaus plauko gyvūnai. Čia buvo apgyvendintas ir Džai. Tai šuo, atsiųstas net iš Australijos.

Šiaip taikiam Džai toje tolimoje šalyje dėl kažkokių priežasčių "pavažiavo stogas", ir jis papjovė kaimynų šunį. "Tai buvo įkyri bolonė, kuri bet ką iš kantrybės gali išvesti", - patikslino Petras. Po to Džai trims mėnesiams buvo uždarytas į vadinamąjį šunų kalėjimą. Nors jam ten agresijos priepuolių nebebuvo, saugumo sumetimais vis dėlto nuspręsta Džai užmigdyti. Apie tai buvo pranešta šuns šeimininkei. Su nuosprendžiu ji sutiko. Tačiau kai atėjo atsisveikinti su augintiniu, "sankcija" jai pasirodė nežmoniška: kai ji glostė japonų akito veislės šunį Džai, šiam riedėjo ašaros. Jis nujautė, kas laukia. Lenkų kilmės australė, dar nežinodama, ką sugalvoti, nuosprendį užprotestavo. O Vilniuje gyvenantis brolis jai pasufleravo išeitį - šunį atsiųsti į Lietuvą. Jis jau žinojo adresą, kur apgyvendins šunį, - Dabrišiaus žvėrinčiuje.

Netrukus šuo buvo "deportuotas". Šeimininkei tos kelionės išlaidos atsiėjo tris tūkstančius eurų. Į dėžę su užrašu "Atsargiai, pavojingas" įpakuotas Džai iš Australijos lėktuvais buvo gabenamas savaitę. Kelionėje jis buvo maitinamas ir girdomas per vamzdelius, sukištus į dėžę - niekas nesiryžo jo girdyti ir maitinti tiesiogiai.

Dabar Džai jau metus gyvena Vilkynėje. Jis laisvas vaikšto voljere. Kad nesijaustų vienišas, kompaniją jam palaiko vilkė. Pasak Petro, jeigu Džai bando kaip nors priartėti prie vilkės, ši neprisileidžia. Tiesa, kelis kartus Džai pavyko jai "įgnybti" nagais į užpakalį... Neseniai Džai iš voljero su vilke buvo perkeltas į narvą, kuriame gyvena laika. Atrodo, jiems sutarti visai pavyksta. Tik jau labai konkuruoja dėl Petro dėmesio.

O šiaip jau narve, visai prie pat Petro Dabrišiaus namų, Džai atrodo labai taikus šuo. Jis jau buvo sulaukęs ir buvusios šeimininkės iš Australijos vizito... Susitikimu abu liko patenkinti: Džai glaustėsi ir vizgino uodegą, o buvusi šeimininkė džiaugėsi, kad šuo gyvas ir sveikas.

Meška

Didžiausias P. Dabrišiaus rūpestis dabar yra lokys Timofejus. Jo narvas per ankštas. Tas lokys - buvęs cirko "darbininkas", mynęs dviračio pedalus. Petras jo nebedresuoja, bet žino istoriją, kaip labai panaši meška, baigusi karjerą cirke, toliau buvo mokoma visokiausių triukų. Pavyzdžiui, ją kelis kartus už pavadėlio vedė į tokią vietelę, kurioje būdavo medaus. Po to ją iš narvo išleisdavo jau be pavadėlio, ir ji šaudavo tiesiai į tą vietą, kur rasdavo skanėstą. Kartą kažkoks užklydęs medžiotojas pasidalijo svajone - norėtų nušauti mešką. Jos šeimininkas, gerokai išvargintas nuolatinių rūpesčių dėl tos įnamės, pasiūlė "variantą". Jis iš miško atginsiąs mešką, medžiotojui tereikės ją nušauti. Ir nurodė vietą, kur svajoklis turėtų įsitaisyti. Kai mešką paleido iš narvo, ši jau įsidėmėtu maršrutu tipeno medaus link. Šiaip jau gūdžioje vietovėje, kur žmonių beveik nepasitaikydavo, atsitiktinai dviračiu važiavo žmogelis. Pamatęs atlekiančią mešką iš baimės nualpo ir nukrito nuo dviračio. Cirko auklėtinė, prisiminusi buvusią karjerą, sėdo ant dviračio ir mynė pedalus medaus link. Medžiotojas, pamatęs ant dviračio atvažiuojančią mešką, neteko amo. Taip ir neiššovė. Paklaustas, kodėl praleido progą įgyvendinti savo svajonę, medžiotojas išmekeno: "Sakei, kad ateis, o ji atvažiavo..."

Krokodilai

P. Dabrišius net įsižeidė, kai į "žvėrinčių" su mokytojais atgarmėję pradinukai visai nesidomėjo nei vilkais, nei briedžiu, nei meška, nei šernais ar lūšimis. Jie klykavo: "Kur krokodilai? Kur krokodilai?" Na, juk negali vaikų nuvilti. Petras kelias dešimtis papurgalvių kartu su mokytojais atsivedė prie tvenkinio ir parodė plaukiojančius tritonus, tokius vandens driežus. "Tai vienos dviejų dienų amžiaus krokodiliukai", - paaiškino. Ir dar pridėjo, kad jų tėvai labai vengia ekskursantų ir nuo jų slepiasi. "Visi likome patenkinti - vaikai ir mokytojai, įtikėję matę krokodilus, o aš - savo išmone."

Bus daugiau. Tęsinys - kitą šeštadienį.

Gražina JUODYTĖ