Išmintis
Apie Petro Dabrišiaus gyvenimo būdą tarp vilkų, lūšių ir girių prirašyta jau tikrai nemažai. Tas gyvenimas gamtos prieglobstyje teikia nemažai išminties - paskui Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulį reikėtų vaikščioti su nuolat įjungtu diktofonu, nes ji žyra nenutrūkstamu srautu.
Šiandien pradedame P. Dabrišiaus pasakojamų istorijų ciklą apie žmones.
Žmogus Nosis
Kai Petras Dabrišius Azijos kalnuose medžiodavo, prie jo buvo priklydęs, kaip jis pats sakė, Kubanės kazokas, maišytas su lenku. Ne iš jo paties sužinojo, kažkas nusileidus nuo kalnų į slėnius papasakojo, kad tas žmogus buvęs perkūno trenktas. Ir po to vis neatsitokėjantis, nebegalintis gyvenime prisitaikyti. O prie Petro jis sugebėjo pritikti. Šiam irgi buvo parankus virėjas.
Nosimi priklydėlį jis praminė ne tik dėl ilgokos nosies, bet ir dėl to, kad maisto produktų kokybę jis tąja ilga nosimi nustatydavo. Visai panašiai, kaip ir brolių Grimų pasakos "Nykštukas Nosis" herojus.
"Kai parbogindavau nušautą žvėrį maistui, Nosis iš karto kibirą mėsos suvalgydavo. Dėl tos mėsos prie manęs ir laikėsi. Ir kur besikilnočiau, sekė įkandin. Kai susiruošiau grįžti į Lietuvą, Nosis pasišovė su manimi kartu važiuoti. Neprieštaravau. Kai rengiausi iš Vilkynės į Platelius jėgeriauti, Nosis irgi išvyko kartu. Plateliuose mano "šeima" buvo Nosis ir šuo. Įsikūrėme buvusios sovietinės armijos raketinės bazės bunkeriuose. Pirmasis pasikeitusio gyvenimo būdo neištvėrė Nosis ir pabėgo. Po to pabėgo ir šuo. Tuomet nusprendžiau, kad, matyt, Nosis pajuto, jog netinkamą gyvenimo būdą pasirinkau, ir sugrįžau į Vilkynę. Bet Nosis taip ir nebeparsirado. Kažin kas jį dabar kibiru mėsos bemaitina?" - atsiduso Petras.
Instinktų galia
Kai Petras jau gyveno Vilkynėje, ryšių su Azijos žmonėmis neprarado.
"Mane susirado toks kilmingas uzbekas. Sakė, kad nebesusitvarko su sūnumi. Klausė, gal galįs atsiųsti jį pas mane, kad perauklėčiau", - pasakojo Petras, taip ir neišmokęs kam nors pasakyti "ne".
"Vaje, vaje, net neįsivaizdavau, kokio "auklėtinio" sulauksiu. Iš lovos nesikeldavo, aplink jį nuolat turėdavome šokinėti, o dar kaip šokdindavo... Vieną dieną trūko kantrybė.Nusprendžiau išvežti į Rygą ir paklaidinti. Jis visai nežinojo, net ir nesidomėjo, kur esąs, nemokėjo net "Telšiai" ištarti, o sakydavo "Tyšiai". Viskas susiklostė sėkmingai. Rygos turguje jis susitiko kitų uzbekų būrį. Kai pradėjo kalbėtis, aš su bičiuliu ir dingome. Žinojau, kad kilmingo uzbeko sūnelis pinigų turi pakankamai, tad nepražus. Ir tikėjausi, kad Vilkynėje mes bent kelias dieneles nuo jo atsipūsime. Ir ką jūs manote? Iš Rygos juk jokio tiesioginio transporto į Telšius nėra. Mudu su bičiuliu grįžinėjome automobiliu. Pirmas žmogus, kurį Telšių autobusų stotyje pamatėme buvo... uzbekiukas. Dar kartą įsitikinau, kokie išlavėję aziatų instinktai", - pasakojo Petras.
Batai Seimo nariams
Dabar P. Dabrišius domisi senais papročiais - šamanizmu. Paklaustas, ar tai yra jo religija, eigulys papurtė galvą: "Šamanizmas man įdomus tiek, kiek patvirtina tai, ką aš jau žinau. Tai man patvirtino medžiai, japonai, kuriantys ne sodą, o šventyklą."
Pagal šamanų tradicijas ir jų nurodymus jis pasisiūdino šamano aprangą su visa dvylika apsaugų (įvairiais akmenukais, metaliukais kišenėse), šamaniškus batus ir pasidirbo šamanišką būgną.
Anot jo, šamaniški batai siūdinami su riestais galais į viršų, dar pasakų iliustracijose žyniai, vadai, kariai buvo vaizduojami su tokiais batais, kad jų galai nekabintų žemės.
"Jei ją kabini, esi tik artojas, ir daugiau nieko. Jei protingas, tu žemės nearsi. Nes ardamas prarandi galias, kurias duoda motina žemė. Jeigu seimūnai pradėtų avėti batus riestais galais, gal jie nebebūtų amatininkai be idėjų, polėkio ir fantazijos?" - svarstė Petras.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą