Vilkynės istorijos (XI): visatos žmogus

Vilkynės istorijos (XI): visatos žmogus

Išmintis

Tęsiame Telšių rajono Eigirdžių girininkijos eigulio Petro Dabrišiaus pasakojimus apie jo sodyboje priglaudžiamų žmonių ir žvėrių likimus.


Kai vėl apsilankiau Vilkynėje, Petras Dabrišius gyveno kelioninėmis nuotaikomis - rengėsi vykti į Tuvą pas buriatų žynius, o
tiksliau - šamanus. Jis jau seniai galvojo ten nusitrenkti, nes yra įsitikinęs, kad ilgai užsibuvęs vienoje vietoje žmogus apkiausta.


Impulsas kelionei buvo į svečius užgriuvęs kirgizas Volodia, nusileidęs iš Tian Šanio kalnų. Nusileidęs trumpam. Kad po lygumų ir klajonių jose vėliau "užsikartų" ant paties pasaulio stogo viršūnės, kurioje nėra nei augmenijos, nei gyvūnijos.


Volodia


Kai atgarmėjau į Vilkynę, mus pasitiko dviese - pats Petras ir skvarbių akių nenuspėjamo amžiaus vyriškis. "Volodia", - prisistatė ištiesdamas ranką. Mudu su Petru nutipenom pasikalbėti, o Volodia pasišovė kartu su manimi atvykusiems ponams aprodyti žvėrinčių. Iš karto griebiau jautį už ragų: "Kiek Volodiai metų?" "Kad jis net man nesako, nes pagal jo filosofiją tai visai nesvarbu", - šyptelėjo Petras. Ir pažėrė truputį jam žinomos Volodios biografijos.


Kadaise jis buvęs garsus sovietų sąjungos imtynininkas. Po tarnybos armijoje pasiliko skinti sportinių laurų Rygoje. Vėliau grįžo į Kirgiziją, sukūrė šeimą. Bet joje Volodiai pasidarė ankšta, ir jis iškeliavo į Tian Šanio priekalnes. Vėliau kilo vis aukštyn į kalnus, ieškodamas žmogaus ilgaamžiškumo receptų. Dabar iš kalnų jis trumpam nusileido. Gal pasitikrinti paties atrastų tiesų, o gal tiesiog pasiilgo žmonių. Tarp jų - ir buvusių bičiulių Rygoje.


Nuvažiavęs į Latvijos sostinę ir susiradęs tuos, kurių ieškojo, jis pašiurpo. Ir jau vėliau, kai su Volodia kalbėjomės akis į akį, jis pasakojo jį pašiurpinusius įspūdžius: "Daugelis susikūrė labai patogius gyvenimus, turi puikius namus. Ir absoliučiai jokio intereso pačiam gyvenimui. Jokių džiaugsmo kibirkštėlių akyse. Na, tokie užgesę vulkuanai. Atsikelia, pavedžioja šunį, nueina į parduotuvę, paspokso į televizorių, o kitą dieną - vėl viskas tas pats. Aš pasibaisėjau ir taip pasidžiaugiau, kad nelikau Rygoje. Nes merdėčiau lygiai taip pat, kaip ir jie", - pasverdamas kiekvieną žodį klostė Volodia.


Paprastai bičiuliai būna beveik bendraamžiai. Iš pateiktos jų charakteristikos pasidariau išvadą, kad kirgizas, kaip ir jie, turbūt pensinio amžiaus, tačiau į senjorą jis tikrai nepanašus.


Jis pernelyg nebuvo linkęs atvirauti, ką veikia priekalnėse ir kalnuose. Tepasakė tiek: "Šeimoje pasijutau bevystantis ir nusprendžiau, kad pats laikas atsitraukti. Tegul mano atžalos turės daugiau vietos augti ir vešėti, o aš išėjau ištirpti, kaip pagal Rytų papročius ir priimta", - visai neliūdnai kalbėjo vyriškis.


Pagal jo nuostatas, visiškai nesvarbus nei žmogaus amžius, nei tautybė, nei vieta, kurioje jis gyvena. Svarbu, kas jo širdyje ir prote. "Tai Jūs save laikote pasaulio žmogumi?" - pasmalsavau. "Ne pasaulio, o visatos žmogumi",- patikslino jis. Kadangi daugiau nieko nekomentavo, supratau, kad apie galaktikas jis turi kur kas daugiau žinių nei aš. Ir tai, ką jis yra išgyvenęs bei patyręs, spėju, nelabai būčiau supratusi netgi tuomet, jei jis būtų pasišovęs apie tai pasakoti...


Kalnų įtakos patirtis


Kol kas su P. Dabrišiumi dar neaptarinėjome jo išgyventų istorijų tuomet, kai jis medžiojo Sibiro ir Altajaus kalnuose. Tačiau kartą jis papasakojo keletą epizodų, kurie jam buvo didelis atradimas.


"Rudenį arba pavasarį kalnuose būna toks oras, kad negali niekur eiti ir daryti. Prasideda laukimas, kol orai pasikeis. Kiurksai oloje ir geri tik vandenį, nes maisto tiesiog nėra", - sakė Petras. Ir teigė, kad būtent tokios būsenos jauti, kad esi ne vienas, nors aplinkui - nė gyvos dvasios, nei žvėrių, nei paukščių. Bet kažkas lydi į tėviškę, vaikystę. Kad guli čia, kalnuose, atrodo sapnas, o kažkur esantys namai - tikrų tikriausia tikrovė. Kai po tokios vienatvės, kai nesijauti vienas, Petras nusileisdavo iš kalnų pas žmones, paprastai eidavo į turgų, kur jų daugiausia.


"Atsisėsdavau, gerdavau arbatą ir nežinau, ar jausdavau, ar matydavau, ką jie galvoja, kokių turi kėslų. Bet tai tęsdavosi neilgai. Daugiausiai - savaitę. Nes beregint tave pastveria žmonių upė ir neša gyvenimo srautas - buitis, visiškai beprasmės ir nereikalingos pramogos. Ir tu, vėl užsiteršęs, pradedi ilgėtis tos vienatvės ir gamtos tenai, kalnuose", - visai nebijodamas likti nesuprastas atvirai dėstė Petras.


Beje, tuose kalnuose jis ir susipažino su Volodia. P. Dabrišių turbūt pakerėjo jo siekis... sustabdyti laiką. Volodia įsitikinęs, kad tai įmanoma: "Žmogus nuo keturiasdešimties metų, jeigu jau yra susiformavusi jo gyvenimo kelio filosofija, neturi keistis - nei svoriu, nei išvaizda, nei galvosena", - teigė kirgizas. Pasak jo, jeigu tavyje kas nors keičiasi, vadinasi, kas nors negerai su sveikata.


Jį papildė Petras: "Jei gyveni lengvai, prarandi judesių troškimą: tu nebenori vaikščioti, vėliau visai nebenori judėti, o paskui - jau nebegali vaikščioti, nes tu tampi ligonis. Kadaise, kai dar gyvenome už geležinės uždangos, labai stebėdavomės kur nors perskaitę, kad milijonais aptekęs koks amerikonas atostogaudamas eina pas žmones malkų skaldyti. Protingo žmogaus organizmas pats to pareikalauja. O ne visai kvailo, bet ir ne per daug protingo žmogaus organizmas reikalauja sofos. Ir ne visai protingas žmogus tam poreikiui nesipriešina. Tada ir atsiranda visos bėdos", - teigė nenustygstantis vietoje Petras.


Ir šį kartą, kai Volodia grįžo iš Rygos, Petrą labai paveikė bičiulio atradimai, kai šis pasakojo apie buvusių sportininkų gyvenimo būdą: kortos, alkoholis ir visiškas atbukimas. Jokio smalsumo gyvenimui, jokių paieškų. Eiti kur nors toliau nei kazino nenori, tuo labiau - važiuoti kur nors, pamatyti, pajausti, o gal ir atrasti ką nors netikėta pačiam sau - jokio noro. Spėju, kad tie Volodios atradimai Petrą gerokai išgąsdino. Ir pagaliau jis, ilgai deklaravęs, kad jam reikia išvažiuoti, apsisprendė. Metęs visus žvėris, bites, bent trumpam vėl pabėga išbandyti savęs, o gal ir pajausti naujų potyrių. O kokie jie, skaitysite kitą šeštadienį, jei pavyks Petrą pasiekti. O jei ne, bus šiokia tokia pertrauka Vilkynės istorijoms. Kol Petras vėl grįš į Eigirdžių girininkiją.


Gražina JUODYTĖ

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder