Klaipėdos dramos teatre režisierius Sigutis Jačėnas su aktoriais Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė ir Linu Lukošiumi repetuoja spektaklį pagal garsios prancūzų rašytojos Marguerite Duras (1914–1996) pjesę „Savanos įlanka“ (Savannah Bay, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė). Siurrealistinio spektaklio scenografiją kuria dailininkė Asta Šleinienė. Pjesę M. Duras parašė ir ją Paryžiaus Rond-Point teatre pati režisavo beveik tuo pat metu, kuomet kūrė aistringą autobiografinį romaną „Meilužis“ (L‘Amant, 1984 m. apdovanotą prestižine Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija), todėl jų tematika neatsitiktinai susišaukia. „Vakarų ekspresas“ tęsią rašinių ciklą, pristatantį birželio 12-13 dienomis numatomą premjerą, kurios leitmotyvu M. Duras pasirinko Editos Piaf dainuojamą dainą „Meilės žodžiai“.
MADLENA (Tyla.) Manau, pone, kad ji tikriausiai nusižudė naktį, kaip tik čia. Savanos įlankoje. Mirė iš meilės. (Tyla.) Jūs, regis, buvote jos meilužis. (Pauzė.) Ji mėgino ir jus nusitempti į mirtį. (Pauzė.) Jums, regis, pavyko nenumirti. (Pauzė.) Regis, jai buvo septyniolika. (Pauzė.) Iš tos meilės gimė vaikas. (Pauzė.) Iš tos mirties šiltoje jūroje Savanos įlankoje. Bet kas žino? (Ilga pauzė.) Man atrodo, pone, aš tai žinojau. (Ilga pauzė.) Praėjo labai daug laiko, pone, sako, nuo tada praėjo daugybė metų. (Pauzė.) Todėl, pone, aš ir painioju datas... žmones... vietas... (Pauzė.) Ji mirė visur. (Pauzė.) Ji gimė visur. (Pauzė.) Ji visur mirė Savanos įlankoje. (Pauzė.) Gimė ten. Savanoje.
Paskutinius šešiolika metų drauge su Marguerite Duras gyvenęs Yann Andréa (tikr. Yann Lemée, prancūzų rašytojas ir aktorius) prisimena, kad mėgstama Marguerite humoro tema būdavo mirtis. Rašytoja entuziastingai suvaidindavo scenelę, kaip kapinių administratorius siūlo Yann keletą „gerų“ vietų jos kapavietei. „Manau, ji būtų kvatojusi, sužinojusi, kad beveik įspėjo“... Paskutinėmis dienomis, kai M. Duras labai nusilpo, Yann maitindavęs ją šaukšteliu, kas vakarą nešdavęs ant rankų į vonią, kur atsargiai perduodavęs slaugei. Tačiau net ir būdama tokios bejėgiškos būklės Marguerite, pasak draugo, nesiliovė juokauti. M. Duras mirė 1996 metų lapkričio 3 dieną. Palaidota Paryžiuje, Montparnaso kapinėse.
Su Yann beveik vienmetis rašytojos sūnus nekentė motinos draugo už tai, kad šis jai toks artimas, ir dar M. Duras gyvai esant stengėsi nuteikti prieš jį visuomenę – apkaltinti, esą šis norįs pasiglemžti jos palikimą. Apie savo gyvenimą po Marguerite mirties Yann Andrea pasakojo: „Išėjau paėmęs tik savo asmeninius daiktus. (Vienąsyk ji pakvietė mane ir padavė raktą nuo specialiai man nupirkto vieno kambario buto. Pasakė negalinti palikti manęs be stogo virš galvos, kai jos nebebūsią.) Kurį laiką bijodavau išeiti iš namų, vengiau žmonių. Gyvenimas prarado prasmę – nebebuvo kam padėti… Pradėjau patyliukais gerti. Tačiau vienąsyk nubudau ir užsimaniau gyventi. Paskambinau motinai – paprašiau padėti. Ji atvyko, nė žodžio netarusi nusivežė mane į provinciją ir trejus metus gydė. Šiandien jau esu atsigavęs. Rašau ir leidžiu knygas.“
Po Marguerite Duras mirties Yann Andrea romaną „Tai meilė“ (Cest Amour-la, 1999) apie jųdviejų meilę kritika rengėsi sutikti nepalankiai, tačiau knyga tapo sensacija: M. Duras tarsi vedžiojo autoriaus ranką – tas pats stilius, emocijos… „Nėra čia jokios mistikos. Mes taip ilgai buvome drauge, kad tapome viena visuma. Sunaikinusi mano pasaulį, ji padovanojo man savąjį. Aš iki šiol į viską žvelgiu jos akimis, savo mintis reiškiu jos žodžiais“.
Prancūzų rašytojas ir žurnalistas Žanas Fransua Žoslenas (Jean-Francois Josselin, 1939–2003) 1998 m. savaitraščio „Le nouvel observateur“ (rugpjūčio mėn. 20–26 d. numeryje) savo straipsnį „Visa tiesa apie Duras“ reziumavo: „Ar ji buvo didi rašytoja? Geriausia sakyti – absoliučia rašytoja. Nes Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus. Ji neiškraipė realybės, o ją tvėrė. Greičiau fantazuotoja, nei apgavikė. Nevikri ir patyrusi, žiauri ir švelni. Paradoksali – pernelyg. Beje, ji niekam nežinojo saiko. Galima tik mylėti – arba neapkęsti – šią iššaukiančiai akiplėšišką mažulę, besisukančia pačią su savimi vienišo valso sūkury. Ar buvo ji literatūros grandė? Geriau pasakyti taip: ji buvo mūsų literatūros Piaf ir, panašiai kaip ir ji, be perstojo dainavo apie meilę.“
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą