"Yra mintis kitiems metams parengti naują albumą. Apie Klaipėdą - apie ką gi daugiau?"- sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys Vytas Karaciejus, kurio fotografijų albumas "Klaipėda: laiko ženklai" Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vykusiame tradiciniame Literatūrinio rudens konkurse buvo įvertintas vizualinės raiškos nominacija - už atskleistą savitą uostamiesčio grožį, menininko akimis pastebėtą ir įamžintą miesto dvasią bei pokyčius.
Knygų namais vadinamoje bibliotekoje buvo įvertintos 53 knygos: grožinė ir humanitarinė kūryba, vertimai, mokslinė humanistika. Ką jums reiškia ši nominacija?
Dauguma knygų buvo geros, tarptautinio konkurso komisija - autoritetinga, tad malonu, kad įvertino. Kai Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva vyko Metų knygos rinkimai, mano albumas buvo įvertintas antrąja vieta, jį nurungė leidinys "Lietuvos tatuiruočių menas".
Regis, klaipėdiečiai - itin kūrybingi žmonės. Ar jums teko fotografuoti anksti anapus išėjusį rašytoją Rimantą Černiauską, kurio knyga "Vaikai ir vaiduokliai" taip pat buvo įvertinta konkurse, ir Sigitą Poškų, pasižymėjusį dar viena pasakų knyga "Vieną kartą"?
Su Sigitu dalyvavome konkurse, ketinome kartu parvažiuoti, bet jis dingo kaip kamparas. Jo šelmiškas portretas antai ant mano studijos sienos kaba. Kažkur archyvuose yra ir Černiausko fotografijų.
Jūsų albume, kurį kūrėte 35 metus, parašytame lietuvių ir anglų kalbomis, yra per 200 fotografijų - jūros, uosto, miesto, žmonių. Kurias darėte su didžiausia meile?
Gal vis dėlto uosto. Juk tiek metų dalyvaudavau jo renginiuose, atidarymuose, tad jis man labiau užsifiksavęs. Na, žmonės kaip žmonės, jie keičiasi, čia yra, čia nėra, yra, tiesa, įstrigusių atmintin - uosto patriotas Aloyzas Kuzmarskis, amžinatilsį Nepriklausomybės akto signataras, Klaipėdos universiteto garbės daktaras Bronislovas Lubys, jūrų krovinių kompanijai atidavęs daugybę metų. Prie širdies prilipęs pats uostas, jo technika, laivai.
Per jūsų albumo pristatymą kalbėta, kad juodai balta fotografija yra tik aukščiausios prabos profesionalui įkandamas darbas, kai kas jį vadina šedevru.
Gal tokia fotografija nėra labai sudėtinga, bet ji yra klasikinė, ir man atrodo daug solidžiau, išlaikytas koloritas. Nuo senų senovės yra dvi pagrindinės spalvos, ir A. Sutkus tą fotografiją vertina, kiti fotomenininkai. Man tai "skanus" daiktas, ir tiek. O spalvoti margumynai gal truputį ir atsibodę, nors daug dirbu ir su spalvota fotografija, kurią gerai pažįstu. Žmonėms juodai baltos fotografijos mažiau reikia, o ji labai sodri, estetiškas, gilus dalykas.
Režisierius Valentinas Masalskis gražiai pasakė, kad Lietuva graži iš paukščio skrydžio, bet kai nusileidi į gatvę, į šeimą, į žmones, daugiau pamatai. Kokie tie klaipėdiečiai, kurie ateina į jūsų studiją nusifotografuoti su šeima?
Na, apie šeimas Gražina Juodytė pateikė savo įžvalgų "Klaipėdos akvarelėse". Mes vienas kitam padovanojome savo knygas, sąžiningai pasakysiu, kad visų "akvarelių" neperskaičiau, vakarais skaitau kokį pusvalandį.
Buitinių fotografijų labai mažai darau, nelabai gilinuosi ir į tuos socialinius dalykus. Kaip sovietmečiu mano žmona Nijolė pajuokavo, kad Klaipėda - žalių sijonų ir raudonų sintetinių "bliuskučių" miestas. Paskui keitėsi, pasidarė europinis miestas. Man atrodo, kad žmonės yra prisisiurbę tos jūros dvasios. Aš negalėčiau keltis į kitą, "sausą" miestą, man ten būtų nyku. Čia kita erdvė, juk visi traukia prie tos jūros kaip į bažnyčią - atgaivos. Reikia žmonėms ir paveiksliukų su jūra.
Ar tęsiate ciklą "Kopų legendos"?
Jau retai po jas vaikštau. Nepavargau, bet turiu kitokių sumanymų. Kiek galima į tą patį vandenį brist? Kopos keičiasi kiekvieną minutę, viskas juda. Tik atsigręžk, ir jau bus pasislinkę smėlynai. Man tai kaip gyvybės šaltinis, vos ne kaip slibinas.
Su skulptoriumi Vytautu Balsiu surengėte darbų parodą Lietuvos etnologijos muziejuje prie Molėtų. Mokslininkai astronomai įvertino ją kaip su baltiškuoju paveldu, dangaus kūnais susijusį reiškinį.
Muziejininkai niekaip dabar tų darbų neatiduoda, noriu tą parodą kur kitur padaryti, jie prašo, kad dar pabūtų. Gerai tą parodą įvertino, - juokėsi pokalbininkas.
Grįžtant prie albumo "Klaipėda: laiko ženklai" - ką vertingo jaunoji karta ras šiame dokumentiniame ir meniniame metraštyje?
Po šimtmečio miestas bus labai pasikeitęs, kažin ar išliks senoji architektūra, nes man atrodo, jog viršų ima nauji statiniai, lenda į centrą, nors koks užmiesčio rajonas galėtų būti stiklinis. Čia kaip ir neturėtų brautis. Ir dar kartais pagalvoju, kad reikia nufotografuoti gatves, architektūrinį paveldą, viską, kas likę, ko po šimtmečio nebeturėsim. Išnyko tam tikros mūsų šventės, pasikeitė visas miesto veidas. Kai kas, kas gražu, pridengta reklamomis.
Albumo bendraautore pasirinkote Zitą Tallat-Kelpšaitę, kurios esė skaitytojai pavadino meilės laiškais miestui?
Ji iš tikrųjų yra stipri marinistė, pagaliau tiek metų dirbo Klaipėdos dienraštyje, rašė apie jūrą, turi žurnalą "Jūra". Jos mintys man gražios, ji žodžio meistrė, prozą paverčianti poezija. Pagaliau mes su ja seniai pažįstami.
Ar tebėra saitų su Lietuvos jūrų muziejumi, kuriam padarėte fotografinę ir Baltijos jūros gyvūnų gipsinių bareljefų ekspoziciją? O su kitais muziejais?
Paskutiniuoju metu kaip ir ne, ekspozicija pasikeitė. O su kitais muziejais draugauju, darau ekspozicijas beveik visiems muziejams aplinkui - Kretingos, Šilutės, Bitėnų Jankaus muziejui, Vilkyškių, Nidos.
Ar vis dar dalyvaujate tarptautinėse fotografijų parodose?
Kartais dalyvauju. Neseniai Vokietijoje buvau. Laikas greitai bėga, reikia jo skirti ir buičiai, sunku visur spėti, projektų sumažėjo.
Kas jus įkrauna?
Muzika, labiausiai man prie širdies yra Čaikovskis. Tai atgaiva.
Koks komplimentas jūsų fotografijoms pats mieliausias?
Kai Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotojai sakė: "Paimi tą albumą į rankas - toks malonus tas viršelis, visi jį paglostom kaip gyvą padarą." Daug kas ateina, pagiria, kad šaunu.
Daug dirbate su spauda, darote spaudinius, plakatus. Ar nenuobodu? Kaip vertinate šiuolaikinę reklamą?
Taigi ne tą patį spausdinu kas dieną, dar yra didesnio formato mėgėjiškos fotografijos, kurias atneša žmonės atspausdinti, arba koks dizaineris - savo gražų darbą. Pasidžiaugiu kitų darbais.
Apie reklamą tai neklausk, tiek pasikeitusi. Mano amžiaus žmonės ją gal nelabai ir supranta, nes kartais yra ir akį rėžiančių, drastiškų dalykų. O gal ir gerai, kad taip yra.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą