Į Telšius, į Mažeikius
Varniai turi garbingą praeitį. Su šiuo miesteliu Telšių rajone susiję daug garsių vyrų. Čia dirbę ir mokęsi kunigų seminarijoje Mikalojus Daukša, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, poetai Antanas Strazdas, Antanas Vienažindys puoselėjo lietuvių kalbą, kai ji buvo draudžiama. Kažin ką jie pasakytų sužinoję, kad štai dabar miestelyje nėra net mažo knygynėlio.
Varnių seniūnas Rolandas Bružas dėsto: buvo miestelyje knygynėlis, Telšių knygyno filialas. Jo varniškiams visiškai pakako. Bet maždaug prieš dešimtmetį Žemaitijos sostinės knygynas buvo privatizuotas, tad dar kokius dvejus trejus metus tą knygų parduotuvę Varniuose palaikė ir atsikratė.
„Žinoma, vietoje žmonėms knygą nusipirkti būtų paprasčiau ir pigiau, bet, manau, dėl mažo perkamumo jis negalėtų išsilaikyti“, - anot R.Bružo, seniūnijoje, turinčioje 4 tūkst. gyventojų, parduotuvės įsileidžia tai, kas dar kiek apsimoka - kokius žurnaliukus, kryžiažodžius.
Beveik žodis žodin tą patį atkartoja Sedos (Mažeikių r.) seniūnas Algirdas Grinkevičius. Pastatą, kuriame buvo knygynas, savininkai atsiėmė, knygyną iškėlė ir panaikino. Sąsiuvinių, kanceliarinių prekių yra prekybos centre, o viso kito tenka važiuoti 25 kilometrus į Mažeikius.
Seniūnui atrodo, kad išsigelbėjimas dabar skaitantiems - biblioteka. Ir jis abejoja, ar dažnas sediškis apskritai dabar įpirktų knygą, kai jos tokios brangios. „Užtat knyga dabar jau yra gera dovana“, - svarsto A.Grinkevičius.
Iš Zarasų - į Uteną
Knygyno neturi net rajono centras! Zarasai. Savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Kaulavičius net nusijuokia paklaustas, kaip Zarasai gyvena be knygyno.
„Važiuojame į Uteną. Taip, beveik 60 kilometrų. Bet dar yra internetinė prekyba, vaikšto privatininkai, siūlo. Mokyklos perka tiesiai iš leidyklų“, - apsirūpinimo knygomis alternatyvas dėsto S.Kaulavičius.
Jis tiksliai nebeprisimena, prieš dešimt ar mažiau metų užsidarė didžiulis miesto knygynas. Paskui privatizuota parduotuvėlė sumenko ir dar po 4-5 metų visai išnyko.
Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas, atrodo, pernelyg knygyno Zarasuose nepasigenda - juk knygų yra prekybos centruose. O didžiausias jų pasirinkimas esą būna per miesto šventes, kai centrinė rajono biblioteka susitaria su leidyklomis, kurios atvažiuoja prekiauti mugėse.
„Bet realiai Zarasuose knygą nusipirkti gan sudėtinga, - vis dėlto pripažįsta S.Kaulavičius. - Matote, verslininkai žiūri, ar yra jiems pelnas, ar nėra.“
Pasak vedėjo, Zarasuose tik 8 tūkst. gyventojų, uždarbiai maži, todėl nedaug ir perka. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos direktorius Rimantas Bikulčius, kaip ir jo kolegos, taip pat jau prisitaikę prie gyvenimo realybės, knygų užsisako internetu. Mokyklos vadovas pripažįsta, kad paprastam žmogui dėl to tapo kebliau, tačiau sako, kad jam ir įpirkti knygą yra problema.
- Ar jums būtų didelė naujiena išgirdus, kad dabar kokiame rajono centre nėra kur nusipirkti knygos, nes nebėra knygyno? - „Vakaro žinios“ paklausė rašytojo Vytauto BUBNIO.
- Esu girdėjęs, bet kartu ir esu nustebintas. Kaip taip galima nusigyventi, kad nebūtų nė vieno knygyno.
Nežinau, kaip kultūros srityje galima nupulti dar žemiau. Aš suprantu, linksmąja kultūra galima visada didžiuotis, bet ir naujoji knyga, šiandieninė, žmogui reikalinga. O kur kitur ją žmogui gauti. Aš girdėjau, kad kai kur iš tikro važiuoja į kitą rajoną pirkti knygos, nes vietoje negali įsigyti. Ir skaitytojai tuo skundžiasi. Na gerai, jeigu nėra visuomeninių, valstybinių knygynų, galėtų atsirasti privatūs. Juk tokių pavyzdžių irgi yra. Tai yra, sakyčiau, nuopuolis to rajono dvasiniame kultūriniame gyvenime.
- Ar galima rajono valdžią dėl to kaltinti? Ar ji gali kaip nors tą knygynų nykimo procesą sustabdyti, juk prekyba knygomis - tai irgi yra verslas.
- Aš manau, savivaldybės daug ką gali, tik reikia noro. Reikia pasigilinti į tuos klausimus, gerai pasižiūrėti, galbūt su tais, kurie privatizuoja, iš anksto susitarti. Čia kultūros skyriaus veiklos sritis. Jeigu privatizuoja, gal gali atsirasti vietos knygoms kitur.
- Valdininkai alternatyva knygynams rodo specialius skyrius prekybos centruose. Bet ar jie gali atstoti specializuotą knygų parduotuvę?
- Knygynui reikia erdvių patalpų. Yra rimtoji literatūra, klasikinė, perleidžiama ir senoji, ir naujoji. Prekybos centrams tokios knygos jau bus neįdomios, nes sakys, kad neįdomu skaitytojui. Jeigu bus žiūrima vien į tai, kaip čia kuo greičiau ir kuo daugiau uždirbti, atsiras tik nuotykiai, seksas, pramoginė literatūra. Reikia erdvės, kad tilptų kas sena ir kas nauja. Be to, reikia, kad ten dirbtų knygas mėgstantys, literatūrą suprantantys žmonės.
- Provincijoje kai kam knyga yra tapusi vos ne prabangos preke. Ten nedažnas žmogus gali sau leisti nusipirkti kokį romaną.
- Sprendžiant pagal kainą, knygą galima sugretinti su prabanga. Bet knyga turi būti perkama jokiu būdu ne prabangai. Aš dažnai būnu savo gimtajame Prienų rajone ir džiaugiuosi, kiek vyresnės kartos ir jaunų žmonių domisi knyga, į susitikimus ateina gausiai. Jaunimėlis, bet toli gražu ne visas, tenkinasi internetinėmis knygomis. O suaugęs žmogus, nors ir senyvo amžiaus, nors ir turi internetą, džiaugiasi galėdamas rankoje laikyti popierinę knygą, sklaidyti puslapius. Jis bendrauja su knyga kaip su gyvu organizmu, ne su šaltu ekranu. Ar ilgai toks požiūris bus, nežinau, bet tokių skaitytojų dar daug.
- Verslininkai skundžiasi, kad knygos perkamos vangiai, knygynus išlaikyti sunku. Bet pažiūrėkime, kokios kad ir vaikiškų knygų kainos. Tai jeigu žmogučiui vaikystėje neduosime, neįstengsime nupirkti knygos, ar jis skaitys vėliau?
- Kai aš pasižiūriu į labai puošnias, blizgančias vaikiškas knygas, matau išties labai aukštą kainą. Ir galvoju: o jeigu būtų kukliau. Ar svarbiau išvaizda, ar tai, kas toje knygoje yra. Sutinku, vaikui grožis svarbu. Jeigu popierius neblizga, viršeliai minkšti, nelakuoti... Svarbiausia turinys - kaip ir ką rašome. Ir tos knygos orientuojamos į turtingųjų pinigines: pirkite vaikams. Tiražas tegul ir nedidelis, bet užtat uždarbis didelis. Vaikas pamatęs tiesiog kniaukia kaip katinukas. O kas toje knygoje, nerūpi. Gaila, kad komercija daug kur nugali.
- Provincija skursta, tuštėja. Jaunesni bėga iš kaimų. Kaimas sensta, miršta. Mokyklos uždaromos, knygynų mažėja. Bet gal tai natūralus ir neišvengiamas procesas? Ar kartais ne per daug mes skaudinamės, kad žmogus ieško, kur geriau, kur patogiau jo vaikams.
- Labai skaudinamės ir pykstame, kad kaimo žmonių mažėja. Kaime yra problemų. Yra gyvenviečių, kur jaunesni žmonės tiesiog neturi darbo. Bet kad tik dėl darbo bėgtų... Yra ir kitų priežasčių, kurias mes patys ugdome. Ir per žiniasklaidą, ir per televiziją rodome kartais perdėtą išvažiavusiųjų į užsienį džiaugsmą, kaip ten gera, kiek aš uždirbu. Tokių žmonių, kuriems svarbi pilna kišenė, yra ir kaime. Bet tai ir natūralu. Aš esu važinėjęs po Europą. Tikrai, ten kaimo nesimato. Yra didelės gyvenvietės ir tiek. Labai pamažu ir natūraliai prie to pereita. Bet ten kultūrai skiriama daug dėmesio. Vadinasi, žmogus ten gali patenkinti visus norus. O mes renkamės kuo pigiausią ir paprasčiausią kelią - sunaikinti, uždaryti, užmiršti, atstumti. Taip galima greitai viską sugriauti. O paskui stebimės, kad dalis nusivilia.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą