XXI amžiaus moteris - "Moteris-skruzdė"

"Pati jaučiuosi kaip skruzdė, lyg keturias rankas turėčiau. Esu mama, verslininkė, menininkė..." - šypsosi tekstilininkė Jūratė Kazakevičiūtė iš Druskininkų. Šią savaitę "Kultūrpolio" Meno dirbtuvėse ji autorine technika kuria įspūdingą minkštą skulptūrą "Moteris-skruzdė".

J. Kazakevičiūtės kūrybinė rezidencija Klaipėdoje yra parodos-projekto "Kinder K'fcche Kirche" tąsa. "Moteris-skruzdė" papildys spalio 17 d. "Kultūrpolio" galerijoje (Bažnyčių g. 4/Daržų g. 10) atidarytą parodą, kurioje pati Jūratė, taip pat menininkės Birutė Zokaitytė su kompozitorium Mariumi Salynu, Inesa Raščenkovaitė, Sandra Juškaitė pristato darbus, analizuojančius (ne)pakitusį socialinį požiūrį į XXI amžiaus moterį.

Į Meno dirbtuves pas J. Kazakevičiūtę užsukome "Moters-skruzdės" kūrybinio proceso viduryje. Tekstilininkės darbo vietoje - rietimai baltos minkštos medžiagos, didelės žirklės, nešiojamasis kompiuteris su kalnų vaizdu ant ekrano, skleidžiantis švelnią rytietišką muziką.

Pati menininkė triūsė prie žmogaus dydžio fantasmagoriškos, induistų dievybes primenančios būtybės. Ant metalinio karkaso vyniojo medžiagą - formavo "Moters - skruzdės" kūną - dvi žmogaus kojas, keturias rankas, skruzdės uodegą. "Kokia bus galva, akys - dar nežinau", - intrigavo tekstilininkė.

Vėliau ji "Moterį-skruzdę", kaip ir kitus savo kūrinius, aptrauks oda - moteriškomis 20 denų nailono pėdkelnėmis.

"Moters-skruzdės" oda bus tamsi. Ne vien todėl, kad skruzdės būna rudos, juodos, bet ir todėl, kad moteris, kuri turi keturias rankas, yra tarsi vergė. Sakote, panaši į indų dievybę. Niekur neaptikau dievybės-skruzdės, bet kodėl ne... Ši "Moteris-skruzdė" galėtų ja tapti - XXI amžiaus moters ikona, kuriai gal ir 6 rankos nepamaišytų", - pasigavo dar vieną savo kūrinio interpretaciją J. Kazakevičiūtė.

Palikę "Moterį-skruzdę" užsukame į parodą "Kinder K'fcche Kirche". Joje - keturi J. Kazakevičiūtės kūriniai: padėklas "ledų" - vafliniuose indeliuose prikimštų krūtų formos rutuliukų, kėdė "Gundytoja", kurios atlošas ir sėdimoji dalis imituoja nuogą moters kūną ir dvi lėlytės - ant atlasinės pagalvės įsitaisiusi "Sužeistoji" ir karste gulinti "moteris-griaučiai".

Prisėdę prie kavos puodelio su Jūrate įsišnekame apie feministinę jos kūrybą, kurią diktuoja savarankiškas šiuolaikinės moters gyvenimas, apie mamos pareigas ir saviraiškos laisvę.

Tekstilės skulptūra - nauja ir originali šios taikomosios dailės šakos kryptis. Kaip ją atradote?

Studijuodama tekstilės magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje teorinio darbo temą pasirinkau "Moters kūno reprezentacija šiuolaikinėje tekstilėje". Pasirinkau feministinę liniją, nes feministės plačiausiai išnagrinėjo moteriškumo sąvoką.

Ieškodama meninės kalbos pradėjau daryti medžiagines lėlytes. Nuo lėlių jos skiriasi tuo, jog nėra kimštos. O turi lankstų vielos karkasą - griaučius. Beje, panašią technologiją naudoja viena amerikietės dailininkė Disneilende. Ji kuria 1 metro dydžio lėles. O mano baigiamasis darbas buvo žmogaus dydžio lėlė - mano pačios kopija. Ir visos kitos lėlės, kurias vėliau sukūriau - tai aš.

Negali būti. Jūs - gražesnė.

Sąmoningai provokuoju žiūrovą pervertinti, kas yra gražu, ir kas bjauru. Mano sukurtos lėlės teigia antibarbiškumą. Man nepatinka, kad mažos mergaitės, žaisdamos ir identifikuodamos save su Barbėmis, o vėliau žiūrėdamos į merginas, moteris žurnalų viršeliuose susikuria nenormalios figūros vaizdinį kaip grožio idealą ir neigia save kaip negražią būtybę.

Mano lėlės - tai normali moteris. Tokia, kuri maitino krūtimi vaikus, turi klubus, kuri gali būti pavargusi ir pan.

Kokį psichologinį poveikį pačiai daro vienas ar kitas kūrinys?

Kurdama šias lėles, kalbu apie tai, kad turi priimti ir mylėti save tokį, koks esi. Daug ką šokiruoja kūniškumas. Dažnai manęs klausia, kodėl mano lėlės be plaukų. Plaukai, šukuosena, kaip ir drabužiai, yra laikmečio, mados atspindys. O mane domina natūralus žmogus, toks, kokį Viešpats sukūrė. Pati labai gerai jaučiuosi savo kūne. Apie celiulitą, vieną ar kitą nereikalingą kilogramą, suvalgytą maistą net negalvoju.

O kaip jaučiatės, paguldžiusi save į karstą?

Buvau sukūrusi 14 mažų lėlių, o ši, 15-oji, ilgą laiką gulėjo nepabaigta, kaip priekaištas man. Kol galiausiai ji tapo nauju kūriniu - lėle-griaučiais karste. Taip ironizuoju savo pačios bėgimą, skubėjimą.

"Moters-griaučių" stadija aprašoma tokioje knygoje "Bėgančios su vilkais". Mes visos šį etapą praeiname. Šiuo metu identifikuoju save būtent šiame etape. Sunku tai paaiškinti žodžiais.

Darydama karstelį taip pat naudojau moteriškas medžiagas. Pagrindinė medžiaga yra iškirpta iš "kombinuko", panaudoti jo gipiūrai. Nors aš pati niekada gyvenime nenešiojau tokio drabužėlio, tačiau radau spintoje. Matyt, mama buvo nupirkusi man ar sesei ir padėjusi.

Man tas karstas neatrodo baugus, atvirkščiai, - jaukus, minkštas. Be to, karstas yra be dangčio, taigi tai nėra laidotuvės.

Prieš praeitas šv. Kalėdas "Kultūrpolyje" buvo eksponuojama jūsų sukurta moteris-zuikis. Dabar kuriate "Moterį-skruzdę". Ar tai naujas moterų-gyvių ciklas? Nekuriate lėlių-vyrų?

Zuikutis buvo pavadintas "Marionete". Zuikio kaukė buvo uždėta moteriai, interpretuojant žurnalų "Playboy" moters su zuikio ausytėmis vaizdinį. Manau, zuikio kaukę lygiai taip pat galima būtų pridėti ir prie vyriško kūno. Juk vyrai taip pat turi zuikio savybių - vislumą, bėgimą į krūmus vengiant atsakomybės ir t. t.

Beje, buvau sukūrusi ir lėlę-vyriškį, ir kūdikėlį - šventąją šeimyną.

O moters-skruzdės idėją galvoje nešioju jau dvejus metus. Skruzdė buvo interpretuojama visais amžiais. Skruzdės - labai bendruomeniškos, tačiau dirba kiekviena atskirai. Pati jaučiuosi lyg skruzdė - esu mama, verslininkė, menininkė.

Kokiu verslu užsiimate?

Druskininkuose turiu dailės salonėlį "Neitė". Neitė - Egipto deivė, kuri buvo audėjų audėja apaudusi pasaulį, taip pat išminties ir karo deivė. Man, kaip tekstilininkei, labai patiko tokia vardo reikšmė.

Salone prekiauju daugiausiai taikomaisiais menais - tekstilės, keramikos, stiklo kūriniais. Pati esu tiekėjas, pardavėjas, direktorius ir valytojas. Turiu pagalbininkes mergaites sezono metu ir dabar įdarbinau vieną moterį, kad pati galėčiau atvažiuoti čia į Klaipėdą.

Kad išgyvenčiau, pragyvenčiau, išlaikyčiau savo šeimą - tapau ant šilko. Tai - šaliai, paveikslai interjerui papuošti, bet tai nėra ta kūryba, kurią norėčiau pristatyti parodose.

Šalį piešti galiu prisėsti vėlai vakare, galiu tam paskirti dieną, o tokiam darbui kaip "Moteris - skruzdė" reikia paskirti visą mėnesį.

Kai kūriau mažas lėlytes, įtraukdavau ir mamą, sūnų, kad padėtų techninį darbą atlikti, tarkim, karkasą apvynioti. Norėčiau, kad skulptūros būtų natūralaus žmogaus dydžio, tačiau susiduriu su transportavimo problema.

Neturite tvirto vyriško peties, į kurį galėtumėt atsiremti?

Neturiu. Gyvenu su 12 metų sūnumi ir mama. Nesakau, kad nenorėčiau atsiremti į vyrišką petį, bet yra kaip yra. Niekada nesididžiavau tuo, jog galiu viską pati padaryti, tačiau gyvenimas privertė. Turiu viską pati susiorganizuoti, negi verksi susidūrus su sunkumais, kad nėra kas padeda.

Baigėte tekstilės studijas buvusiame S. Žuko technikume Kaune, vėliau - Vilniaus dailės akademiją. Kodėl iš didmiesčių grįžote į gimtuosius Druskininkus?

Man draugai dažnai priekaištauja, kad provincijoje esu atsiskyrusi nuo kultūrinio gyvenimo. Bet aš nesijaučiu atitrūkusi dėl to, kad gyvenu Druskininkuose. Žinau, kad vis tiek neaplankysiu visų parodų, nepažiūrėsiu visų spektaklių ir nesusitiksiu su visais žmonėmis, su kuriais norėčiau. O kai labai reikia - pasiekti Kauną, Vilnių ar Klaipėdą nėra sudėtinga.

Taip, gyvenime tenka išsikelti prioritetus. Kas jums - svarbiausia?

Ieškojimas savęs. Taip, aš esu mama, tačiau vaikas nėra mano nuosavybė ar gyvenimo tikslas. Aš privalau jį išleisti į gyvenimą, išmokslinti, tačiau jis - savarankiškas žmogus, kuris eis savo keliu.

Man labai patinka keliauti į kalnus. Kai atsirado galimybė išvykti su alpinistų ekspedicija trims savaitėms į Tian Šanį - mečiau viską ir išlėkiau. Taip, palikau savo sūnų mėnesiui laiko, tačiau juk palikau jį saugiose rankose. Nes tuo metu man būtinai reikėjo pailsėti ir įgauti jėgų.

Manęs netraukia keliauti po Europos miestus, tik kalnuose išsivalo smegenys, iš tikrųjų pailsiu. Paskui, grįžusi, pasaulį matau kaip skruzdėlyną, kuriame visi kažkur skuba, lekia, sprendžia kažkokias problemas.

Bėda, kad kalnai tampa tarsi liga. Vien jais pradedi gyventi. Vos išblėsus įspūdžiams jau ruošiesi į kitą ekspediciją. Šiemet grįžusi sau pasakiau stop, dabar mano prioritetas - kūryba. Dabar neplanuoju, kur keliausiu kitais metais, o ruošiu projektą Kaune vyksiančiai bienalei.

Taip jau yra - reikia kažką numarinti, kad gimtų kas nors nauja.

MOTERIS-SKRZDĖ. Kūrybos proceso vidurys.

GYVYBĖ-MIRTIS. Karste gulinti lėlė-griaučiai - gyvybės ir mirties ciklo metafora.

"SUŽEISTOJI" - tai viena lėlė iš J. Kazakevičiūtės sukurto 14 lėlių ciklo. Pasak autorės, ji iš tiesų buvo sužeista ekspozicijos Šiuolaikiniame meno centre metu

SKONIS. Pikantiški "ledai".

GUNDYTOJA. Šį J. Kazakevičiūtės kūrinį ypač mėgsta stipriosios lyties atstovai.

Jurga PETRONYTĖ