"Svarbiausia atskirti tikrą nuo netikro. Jeigu žvelgi į žmogaus sielos gelmę, ten nebūna labai šviesu", - sakė kaunietė dailininkė Eglė Velaniškytė, savo darbų parodą "Belaukiant paveikslo" atidariusi Klaipėdos galerijos filiale Herkaus galerijoje.
Kas slypi parodos pavadinime?
Aš abiem rankom dar netapau.
Buvo didelė pauzė, septynetą metų nerengiau parodų, tad čia yra graži pradžia. Vaikai buvo maži, globojau dvi močiutes, keičiau gyvenamąją vietą - paroje trūko valandų, kad galėčiau tapyti. Kad nedegraduočiau, daug piešiau. Šios parodos darbai sukurti iš valstybės skirtos kūrybinės stipendijos. Iki ją gavau, sukau galvą, kaip nusipirkti drobės šedevrui.
Kodėl visuose jūsų paveiksluose yra žmogus: miegantis, alkanas, liūdnas, nelaimingas, net miręs?
Esu figūrinė tapytoja. Mano tėvas sakydavo: "Skaniausia žuvis yra kiaulė", o man gražiausias yra mažas žmogus. Jis yra konfliktiškas mazgas pasaulyje, kuriame viskas sustyguota. Gyvulių įstatymai yra instinktai, o mums reikia bijoti Dievo bausmės.
Ar jus pačią drasko vidiniai prieštaravimai?
Galvoju, jau kai nedraskys jie, čiupinėsiuos, ar gyva. Žmogus kasdien renkasi viską, net Dievą kaip batus iš lentynos, nes tų dievų ir stabų yra daug. Mes per daug žinome, pasaulis pasidarė plokščias. Mums reikia žinoti, ką valgo kinas, bet nežinome svarbiausių dalykų.
Kas jums svarbiausia?
Man gražiausia yra tiesa, kad ir kokia būtų skaudi. Sykį per parodą moteriškė paklausė, kodėl mano darbai tokie liūdni. Aš galvoju, kad reikia atskirti tikrą nuo netikro. Jeigu semi iš gelmės, tai nežinau, ar ten labai šviesu. Kai vyras puošiasi, velkasi tamsų kostiumą, moteriai iškilmingiausia - juoda suknelė. Negalėčiau gyventi kažkokiame seriale: jeigu kalbu apie žmogų, sugebu giliai jį suvokti, o tas nėra linksma. Publika nori gėlyčių, peizažų, natiurmortų, ir yra alergiški paveikslams su žmogumi. Tuomet pagalvoju, o kaip jie namuose žiūri į veidrodį, kaip - į sutiktą žmogų?
Matau autoportretų.
Tai visiems tapytojams įprastas dalykas: jeigu tu neturi nusižiūrėjęs, įsidėjęs į savo atminties dėžutę kažkokio įdomaus veido, bet kada gali paišyti savąjį. Aš jau moku išlupti akis iš akiduobių ir prilipdyti prie drobės. Tai yra skurdo elementas, mes nė vienas neturime tokių sąlygų, kad galėtume samdyti modelį pozuoti. Rembrandtas, pavyzdžiui, ruošdamasis tapyti paveikslą su Kristumi, du mėnesius vaikščiojo po Amsterdamo žydų kvartalą, rinkosi tipažą. Menas yra brangus užsiėmimas, ir aš giliai įsitikinusi - kol valstybė nerems meno iš esmės, mes ir neturėsim elitinio parodinio meno vietoje komercinės saloninės dailės.
Sakyčiau, jūsų paveikslai pasakoja apie intensyvų gyvenimą, kupiną kančios ir sunkulio. Kaip antai ši moteris-kentauras.
Lietuvė moteris ant savo pečių viską tempia, bet paveikslas gi gražus, spalvotas. Aš labai nemėgstu, kai sako, jog mano tapyba yra dienoraštis ar kronika. Iš veido visada stengiuosi padaryti ženklą: miegančio berniuko paveikslą pavadinau "Miegančio Jono sapnas". Čia gi tyčia padaryta vietoje paklodės lėkštė, neaiškus kūnas po paklode, tarsi jis sapnuotų, kaip jam nupjaus galvą.
Kad galėčiau nutapyti paveikslą, aš turiu galvoje susikurti mažą Šekspyro pjesę ar dramą. Manęs niekada nežavėjo komedijos, nuo kūdikystės buvau labai rimta, man atrodo, jau gimiau sena bobutė. Čia nutapytos mergaitės, kai būna saulė, atrodo auksinės; kai nėr saulės, paveikslas murzinas: toks yra daugiasluoksnės tapybos pranašumas.
Štai čia turėjo būti drobių ciklas "Žaidimas galvomis". Kartą ketvirtokėlių grupė klegėjo parodoje: oi, koks linksmas šis paveikslas. Sakau, ar matote, kad šita galva be kūno, tai jie: "O, viešpatie!"
Jūs tokia žemiška, kūrybos nemistifikuojate. Kokį poveikį jums daro jūsų paveikslai?
Jeigu turiu kokių problemų, aš jas atiduodu drobei. Tai tas pats, kas meditacija ar malda. Man palengvėja. Tapydama, piešdama aš mąstau, būnu kaip paukštis - toli ir aukštai.
Kokį vaidmenį jūsų gyvenime turi meilė?
Aš greit, kaip jauna, įsimyliu, bet labai greit susivokiu. Man kartais užtenka devynių parų, ir aš žinau, kad tai ne meilė, tik susižavėjimas, patogumo ieškojimas ar puikybė, kad kažkam manęs reikia. Devynerius metus buvau ištekėjusi. Tuomet atsirado paveikslų su vyru. Buvau laiminga moteris, o kita vertus, turėjau modelį namuose. Ir nežinau, kas svarbiau. Dabar gyvenu viena. Aš taip ir jaučiuosi, koks mano vardas. Kam Eglei reikia tų "in" ir "jan", kodėl negaliu vėjui papūtus pati kankorėžį užsiauginti?
Ką dar nutapyti svajojate?
Pradėjus tapyti apaštalus, man tarsi atsivėrė kokios durys. Man reikia ženklų: paprašiau kunigo, kad man nurodytų apaštalų atributų, jų profesijas. Jis pasakė, kad apaštalų buvo 72, ir liepė skaityti Bibliją. O dėl aprangos, profesijos, amžiaus sakė nesirūpinti: reikia žinoti tik tai, kad jie yra pašaukti skleisti Dievo žodį ir tarnauti žmonėms. Mane labai įtraukė šis ciklas. Galėjau gi nutapyti vieną drobę "Paskutinė vakarienė", bet sąmoningai tapau ant mažų drobelių, veriu kaip rožinio karoliukus. Kristaus tikrai nebus šioje apaštalų virtinėje, paliksiu tuščią vietą. Bet jau turiu Judo prototipą. Jaunystėje esu tapiusi "Karalienės pusryčius", dabar pats laikas tapyti "Karalienės vakarienę".
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą