Žaidžiant šunžmogių juslėmis

Paroda

"Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas - ir jausmų pažinimo laisvę", - sakė alegorine Ezopo kalba prabilęs kaunietis dailininkas Vidmantas Jusionis per savo tapybos darbų parodos "Juslės" atidarymą "Klaipėdos galerijoje".

Žinomi dailininkai, tėvas Stasys ir broliai Algimantas bei Vidmantas Jusioniai - tarsi skirtingo medžio šakos...

Kaipsyk dėl tos skirtingos tapybos manieros, neleidžiančios lyginti darbus, mes nesiginčydavom. Iš pradžių tėvas gal skeptiškai žiūrėjo į mūsų pastangas, bet vėliau jas įvertino ir pateikdavo tolerantiškų pastabų. Aš mokiausi Dailės akademijoje, o Algimantas visko mokėsi pats, ir skyrėmės temperamentais; man imponavo jo peizažų spalvų sodrumas, o man labiau patiko žaisti erdvinėm figūrom. Visus tris vienijo spalvos aštrumas.

Jūsų postmodernistinėje tapyboje kuriama fantasmagoriška, transcendentinė erdvė, kurioje akrobatinius triukus atlieka nežmogiškos būtybės, žaidžiančios mūsų apnuogintomis juslėmis.

Ezopas apie žmonių silpnybes, kvailystes ir negandas bylojo gyvūnų kalba. Gyvūnų pavidalai man leidžia atsiriboti nuo įprastų žmogaus esmės perteikimo būdų, atpažįstamų ženklų, ir į banalius siužetus pažvelgti savaip. Suteikti jiems naują prasmę.

Tai apnuogintos veikėjų būsenos - nuo fatališko vienišumo iki hedonistinio pasitenkinimo. Tai paradoksalios situacijos plokštumoje, tapybos raiška ir asociatyvus spalvų žaidimas. Negalėčiau literatūriškai paaiškinti savo paveikslų siužeto, metu jutimiškumo ląsą, taip primesdamas žiūrovui žaidimo taisykles.

O šiaip, tarkime, islamas išvis uždraudęs vaizduoti šunis, nors jie anatomine struktūra labiausiai panašūs į žmones, vienodi sąnariai, sakyčiau, turi kojas ir rankas. Jau nekalbu apie jų "sielą". Tik maniškių šunų nei amžiaus, nei veislės nenustatysi, nei socialinio statuso nenustatysi - tai tik judesio, būsenos išraiška. Ta alegorinė tradicija per gyvūnų pavidalus pasakoti žmonijos istorijos fragmentus, siekia asirų ir šumerų laikus.

Magiškojo realizmo arba siurrealizmo įspūdį didina pribloškiančios spalvos...

Jos aštrios, atviros, tiesmukiškos, reklamiškai šokiruojančios, erzinančios ir gan nežmoniškos. Kaip džiaugsmo, liūdesio, paslaptingo nerimo ir kitų jausmų, kurių užrašyti žodžiais neturiu talento, išraiška.

Gal lietuviškos dailės kontekste spalvos buvo perdaug "sukultūrintos", nupilkintos, nurudintos, baiminantis, kad tik neiššoktų, neišslystų aštresnis spalvų santykis. Tai mano spalvinė dermė, tam tikra prasme - chuliganizmas. Nenoriu, kad paveikslas migdytų.

Retai naudojate žalią spalvą, būdingą peizažams, bet esate tikras mėlynos, raudonos, geltonos alchemikas. Ką Jums reiškia šios spalvos?

Remiantis V. Kandinskio spalvų simbolizmo teorija, mėlyna veikia širdį. Kuo gilesnė, tuo labiau kviečia žmogų į begalybę, į viršrealybę. Taip, ir veda iš proto. Bet tai ir dangaus, abejingų tolumų, nežmoniško liūdesio spalva. Raudona - žadinanti, aktyvi, jos santykis su mėlyna sukuria gelmės įspūdį, bet aš paveikslą pradedu ne susapnavęs spalvą, o nuo struktūros, konstrukcijos, per kompozicinį ritmą spalva ateina. O geltona gali būti visokia. Tokio drabužio žmogus nevilkėtų, bet mielai stebeilytų į geltoną lauką. Taip, tai ne Van Gogo geltona, be to, ir didesnis drobės plotas sukuria intensyvesnį lauką, nes jei spalva būtų išskaidyta, jos semantinio krūvio kitų spalvų kontekste nepajaustumėt. Jeigu paveikslas būtų penkiskart mažesnis, žiūrėtųsi, veiktų dar kitaip, o jei būtų dar didesnis, jūs gal neištvertumėt su juo viename kambary.

Rodos, Jūsų nežavi "tapybos verčių" paneigimas, dabartinė mada atsisakyti dažų, potėpių.

Į naujas tapybos vertes, publicistinius manifestus žiūriu meno vartotojo akimis, man tie dalykai įdomūs, bet aš darau, ką geriausiai moku. Ateityje norėčiau pasiekti plokštumoje dar aštresnį spalvų skambesį, nors ir sakote, kad "nebėra kaip".

Ivona ŽIEMYTĖ