Gražiausios "Tele bim-bam" dainos ir Neringos pasakų knygos premjera Klaipėdoje

Scenoje susitiks kelios 25-ąjį gimtadienį švenčiančios grupės „Tele bim-bam“ daininikų kartos. Pirmuosius žingsnius žengiančius mažylius palaikys užaugę ir savo muzikinį kelią pradėję artistai.

O visų pamėgtos gerai žinomos ir visai naujos grupės atliekamos dainos koncerte skambės naujai ir įpatingai.

Linksmiesiems dainininkams akomponuos pačių garsiausių Lietuvos muzikantų grupė suburta dainų aranžuotojo ir kompozitoriaus, Gintauto Venislovo.

Darius Rudis (būgnai), Eugenijus Kanevičius (kontarbosas), Martynas Kuliavas (gitara), Gintautas Venislovas (klavišiniai).

Koncerto metu Neringa Čereškevičienė pristatys naujają pasakų knygą “O kas gi liko?“. Tai pirmoji autorės knyga. Trumpų istorijų rinkinys skirtas 3–8 metų vaikams – tiems, kuriems dar skaito tėveliai, ir tiems, kurie jau moka skaityti patys.

Lengva kalba piešiami nuotaikingi ir svarbūs nutikimai vabalėlių, katinų, burbulų ir paukščių gyvenime primena „Tele bim-bam“ dainas – lengvai įsimenami ir lieka atmintyje visą gyvenimą.

Knygą su autorės autografu iš jos pačios rankų žiūrovai galės įsigyti po koncerto.

– Kas įkvėpė parašyti knygą?

– Ją inspiravo kažkokios mūzos, skraidančios aplinkui. Prieš trejus metus panorau rašyti pasakas. Atsirado viena, kita ir dar kita. Tuomet pasikviečiau bendradarbiauti mūsų "Tele bim-bam" kolektyvo dizaino autorę dailininkę Ingą Gylę. Sakau: darome šįmet arba nepadarysime niekada. Labai džiaugiuosi, kad susiėmėme ir išleidome.

– Ar tai pasakos vaikams?

– Paskaitykite ir pažiūrėkite (juokiasi). Iš tikrųjų, kaip sakau, mano visa "Tele bim-bam" kūryba yra skirta vaikams, bet ją supranta ir suaugusieji. Juk mūsų dainas taip pat dainuoja suaugusieji. Todėl manau, kad šios pasakos turi du minties klodus. Vieną paprastesnį, o kitą labiau filosofinį. Nėra jos labai vaikiškos.

– Ar pasakos pirmiausia buvo įvertintos šeimoje?

– Šnekėjome. Būsimasis žentas pasidžiaugė, kad šitas pasakas skaitys savo vaikams. Tada pirmą kartą susimąsčiau: tai aš kažkada jau būsiu močiutė? (Juokiasi.) Dukra pasakė, kad jos labai gražios, bet liūdnos. Nemanau, kad jos liūdnos, jos tiesiog nėra to įsivaizduojamo "Tele bim-bam" įvaizdžio dalis.

– Nėra to "bim-bam"?

– Taip. Tai truputį kita mano pusė, kuri atsiskleidžia lyriškose mano dainose. Taigi tos pasakos neliūdnos, jos lyriškos. Dabar esu tokio laukimo būsenos: kai dar niekas nematė, niekas neskaitė, kai dar nėra jokių atsiliepimų. Toks pirmo karto jaudulys. Iš tikrųjų buvau sau pasižadėjusi: na, Čereškevičiene, iki 50-mečio turi išleisti savo knygą (juokiasi). Dar liko visas pusmetis iki to 50-mečio, tai juokiuosi, kad galiu dar vieną knygą išleisti.

– Ar imtis kitos veiklos? Dabar turite ir "Tele bim-bam", ir vaikų darželį, ir knygą.

– Žinoma, visa mano veikla nenutolsta nuo vaikų. Iš jų pasisemi ir labai daug atiduodi. Vyksta energijų kaita. Ir augi, ir džiaugiesi, kad bręsdamas, sendamas nepasidarai piktesnis, nepradedi burbėti ir keikti gyvenimo. Vaikai leidžia pajusti tą tikrą pirmapradį džiaugsmą. Susitikimai su jais, buvimas šalia jų ir darbas kartu su jais atgaivina sielą.

– "Tele bim-bam" jau galima vadinti fenomenu, jungiančiu kartas. Ko gero, tai liudija jūsų ypatingą požiūrį į vaiką?

– Tai požiūris į vaiką, į klausytoją, į žmogų apskritai. Požiūris į savo veiklą, atsakomybė. Tai įrodymas, kad žmonių širdyse lieki tada, kai ilgai ir nuosekliai darai tą darbą, kurį darai geriausiai ir nuoširdžiausiai. Man labai pasisekė, kad galiu savo gyvenime daryti tai, kas man patinka, o ne tik tai, ką reikia. Studijavau režisūrą ir aktorystę Muzikos akademijoje ir gyvenu iš to, ko mokiausi ir ką moku. Dabar pati mokau jaunuosius būsimuosius aktorius mikrofoninio dainavimo. Sudedu save ten, kur galvoju, kad žmonėms nuo to turėtų būti tik geriau. Tikrai stengiuosi gyvenime apsimestinai nedaryti to, ko nemoku, kas man neišeina. Ir nelįsti ten, kur nereikia.

– Ar užtenka viskam paros?

– Tos dienos, bėgant metams, vis trumpėja. Čia turbūt įsijungia mano patirtis, leidžianti išsidėlioti savo jėgas, energiją ir pirmenybę teikti tiems dalykams, kurie man svarbiausi. Aišku, pirmiausia – šeima, vaikai ir visas kūrybinis bagažas, kurį nešuosi sau ant kupros, bet kuris vis dar mane džiugina. Nors ateina visokių minčių: kada pabaigti, kada nulipti nuo scenos garbingai? Galvoju, kad reikės sučiupti tą momentą, kada sau pasakysiu: viskas, daugiau įdomesnė, geresnė, nei buvau, scenoje nebebūsiu, todėl laikas atsisveikinti. Aišku, tas laikas nenumaldomai artėja.

– Tačiau tai bus dar negreitai?

– Gali būti pusmetis, metai, gali būti ir daugiau. Susideda labai daug dalykų. Kol kas jaučiu didelį ir kolektyvo, ir tėvelių, ir vaikų palaikymą. Šis mūsų kalėdinis koncertų periodas leidžia mums pajusti, kad krūvis yra tikrai didžiulis. Neseniai buvome Kaune, Pažaislio vienuolyne, kur dovanojome koncertą vėžiu sergantiems vaikučiams. Stengiamės, kad jiems ir jų mamytėms bei tėveliams šventės būtų linksmesnės. Apsilankius tokiose įstaigose, labiausiai nerimą kelia tų vaikučių mamų akys. Tuos žmones ištikusi didelė bėda ir tai matyti kiekviename jų žingsnyje. Todėl labai norisi padėti, nors valandą dovanoti jiems muzikos ir džiaugsmo. Labai džiaugiuosi, kad mano kolektyvo vaikai ir tėveliai tai daro noriai, nes supranta, kad gerumu reikia dalytis, ir ne tik per Kalėdas.

– "Tele bim-bam" kartos keičiasi, darželyje auginate naujas kartas. Ar vaikai keičiasi?

– Vaikai nesikeičia. Vaikai yra vaikai. Jie yra atviri džiaugsmui, atviri pasauliui ir viskam, ką jis duoda. Mes, suaugusieji, esame pasikeitę. Tikrai turiu daug komplimentų tėveliams: jie yra aktyvesni, sąmoningesni, gerokai daugiau laiko skiria savo vaikams, supranta savo brangaus laiko investiciją į mažylį. Pastaraisiais metais į televizijos tiesioginį eterį ateidavo gerokai daugiau tėvelių – anksčiau ateidavo vien močiutės ir mamytės. Ir darželio gyvenime tai pastebiu: kokie aktyvūs, geranoriški, kaip jie nori bendrauti ir dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Tikrai šaunūs jauni vyrai. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimų mentalitetas pasikeitė.

– Ką pasakytumėte tiems tėvams ir mokytojams, kurie sako, kad vaikai nebesukalbami ir nesuprantami?

– Tiesiog reikia stengtis juos suprasti. Pasakymas "nesuprantami" reiškia "aš nenoriu". Nuoširdžiai mylėti vaiką – visokį, ne tik gerą. Mylėtį jį visą. Dažnai mokytojams yra paranku turėti ir mylėti tik gerus mokinius, atsiribojant nuo to, kad kiekvienas žmogus, ir visai mažas žmogutis, turi abi puses: šviesiąją, kurią visiems rodome ir norime, kad ją matytų, ir tamsiąją, su kuria reikia kalbėtis ir kiekvieną dieną dirbti. Mažas vaikas nesugeba to padaryti, ir tai mūsų, suaugusiųjų, pareiga jį padaryti stiprų: pažįstantį abi savo puses ir mokantį su jomis susitarti.

– Prasidėjo žiemos švenčių laikotarpis. Ko palinkėtumėte Kalėdų proga?

– Visąlaik visiems Kalėdoms linkiu: mylėkite vienas kitą. Dažniau prieš vaikus namuose pasibučiuokite, apsikabinkite – jie gi taip džiaugiasi matydami laimingus tėvus. Tai yra tie maži karoliukai, iš kurių susideda mūsų diena. Linkiu, kad tų karolių pynėje nebūtų nė vieno bespalvio karoliuko. Tegu būna tamsesnių ar šviesesnių, bet kad turėtų savo spalvą. Tada turėtų išeiti gražus vėrinys.

Vaikai yra be galo jautrūs, viską matantys – mūsų priimančios ir transliuojančios antenos. Negalime to pamiršti. Jie tai mes. Mes būsime laimingi – ir vaikai bus laimingi. O jeigu kurią dieną tos laimės trūksta nuo nuovargio, pasižiūrėkime į vaikiuką kuo jis džiaugiasi – pačiais mažiausiais, bet nuoširdžiausiais dalykais gyvenime.

Linkiu nuoširdumo, pasikalbėjimo, buvimo kartu. Atsibodo prie to stalo valgyti – sėskite į mašiną ir važiuokite kur nors, pasiplėpėsite. Eikite į koncertus, miesto šventes, užpildykite gatves, pasilabinkite su nepažįstamaisiais ir palinkėkite jiems laimės. Tai didelis dalykas.