Aušra Žemyna Kavaliauskienė: daiktai, kaip ir žmonės, turi savo likimus

Muziejaus fondų saugotojai, istorikai ir kuratoriai ieško užuominų, tikrina faktus, kalbina šeimų palikuonis ir jungia pavienius fragmentus į prasmingą pasakojimą.

Kaip daiktas patenka į muziejų, kas suteikia jam balsą ir kodėl net paprasčiausias buities rakandas gali tapti istorijos raktu, pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Žemyna Kavaliauskienė.

Kaip dažniausiai muziejus gauna naujus eksponatus - jie dovanojami, perkami ar randami netikėtai?

Nauji etnografijos eksponatai dažniausiai yra dovanojami. Neretai pasitaiko, kad ilgai saugotus senelių daiktus muziejui perduoda anūkai. Tai liudija apie stiprų artimųjų tarpusavio ryšį ir norą išsaugoti giminės atminimą.

Net ir be atlygio perduodami daiktai jų savininkams emociškai labai brangūs, nes primena vaikystę, tėviškę, amžinybėn išėjusius artimuosius.

Neretai pasitaiko, kad ilgai saugotus senelių daiktus muziejui perduoda anūkai. Tai liudija apie stiprų artimųjų tarpusavio ryšį ir norą išsaugoti giminės atminimą.

Dovanojimo aktas nereiškia, kad eksponatai neturi vertės. Jų perdavimas muziejui - tai sakralus veiksmas, kuris gali būti prilyginamas ritualui. Dovanojimas tradicinėse kultūrose nuo seno buvo labai svarbus. Taip išreiškiama meilė, padėka ir pagarba.

Džiugu, kad eksponatai, suprantančiųjų jų vertę dėka, patenka į muziejų, išsaugomi ateities kartoms ir tampa istorijos pasakotojais.

Daiktai, kaip ir žmonės, neretai turi savo likimus, įdomias istorijas. Norėtųsi skirti kuo daugiau laiko tam, kad visos eksponatų istorijos būtų papasakotos ir užrašytos.

Muziejus kasmet pasipildo naujais eksponatais. Neseniai išskirtiniai daiktai ir nuotraukos gauti iš Angelos Burkart (gim. Haupt), gimusios 1950 m. Vokietijoje, Vareno miestelyje. Angelos šeima iš tėviškės Skersviečiuose buvo priversta pasitraukti 1945 m. Vaikystėje ji daug laiko praleido su močiute Anna Haupt (1883-1969), mergautine pavarde Uigschies, kuri kilusi iš Šlaunių.

Iš vyriausios giminės moters vaikaitė sužinojo apie prarastąją tėviškę, ten puoselėtas tradicijas.

Kai Angelos šeima traukėsi, jie su savimi pasiėmė duonkubilį, kaip svarbiausią reikmenį, kad svečioje šalyje galėtų kepti naminę duoną. Tai liudija, kad ir paprastas medinis daiktas gali turėti ypatingą vertę.

Meniškumu išsiskiria iš A. Burkart gautas kryželiu siuvinėtas moteriškas diržas, kuris priklausė jos mamai Edith Haupt (1923-2015). Nuo 1939 m. spalio mėn. iki 1940 m. rudens ji lankė amatų-namų ruošos mokyklą [vok. Haushaltungsschule] Tilžėje. Tikėtina, kad ten išmoko ir siuvinėjimo meno.

Muziejui perduotas nuotraukas iš šeimos albumo Angela palydėjo komentarais - prisiminė įdomių faktų apie artimus žmones, jų buitį, gyvenimo būdą. Jai ir kiekvienam dovanojančiam muziejui eksponatus tariame nuoširdžią padėką. Jūsų indėlis yra neįkainojamas!

Kiek dokumentacijos, leidimų ir tyrimų reikia, kad daiktas gautų muziejaus eksponato statusą?

Eksponato statusą suteikia priėmimo-perdavimo aktas ir inventorinis numeris. Muziejininkai kaupia, konservuoja ir populiarina savo rinkinius, o tyrimai dažniausiai peržengia muziejų ribas. Juos atlieka įvairių sričių tyrėjai. Etnografijos eksponatais domisi menotyrininkai, etnologai.

Kaip muziejininkai eksponatui sudėlioja istoriją, kuri pristatoma lankytojams?

Etninės kultūros ekspozicijoje nėra sukurtų istorijų (juokiasi). Čia galima pažiūrėti filmuotą dokumentinę medžiagą, kurios vaizdo siužetuose Klaipėdos krašto gyventojai pasakoja apie eksponatus, perduodamus muziejui.

Ekspedicijose pakalbinti pateikėjai ekrane išsako mintis apie gyvenimo prasmę, mini svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus: krikštą, konfirmaciją, vestuves, iškeliavimą amžinybėn.

Etninės kultūros ekspozicija - tai erdvė, kurioje lankytojams suteikta galimybė patiems „prakalbinti“ eksponatus, pajusti jų ryšį su dvasine ir konfesine krašto kultūra.

Pasitelkus šiuolaikines technologijas, ekspozicijoje siūloma pasiklausyti liuteroniškų giesmių, kurios giedamos iš senų giesmynų, atspausdintų gotišku šriftu. Yra galimybė išgirsti ir tarmiškus pasakojimus, Mažosios Lietuvos regiono liaudies dainas, kurias atlieka Klaipėdos etninės kultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“.

Etninės kultūros ekspozicija - tai erdvė, kurioje lankytojams suteikta galimybė patiems „prakalbinti“ eksponatus, pajusti jų ryšį su dvasine ir konfesine krašto kultūra.

Ar kada nors pasitaikė daiktas, kurio vertę teko atrasti tik po ilgų metų tyrimų?

Daugiausia paslapčių pavyksta atskleisti tyrinėjant tekstilės eksponatus. Jie yra labiausiai sunykę, pakeitę spalvas. Siekiant atkurti eksponatų pirminį būvį, gaminamos jų kopijos. Delmonų kopijos, kurias pagamino rankdarbių meistrė Irena Ungaro, lankytojus nustebina dekoratyvumu, ryškiais ir netikėtais spalvų deriniais, identiškai atkartotais raštų dygsneliais.

Kopijų gamyba yra unikalus menas ir rankdarbių tyrimo būdas. Pirmąją kopiją Irena pagamino pagal savo promočiutės Evos Kurchat delmoną. Tuomet išaiškinta muziejinio eksponato inicialų reikšmė ir jo sukūrimo data.

Visi seni daiktai, gauti iš vietinių Klaipėdos krašto gyventojų, yra vertingi eksponatai. Kol dar prisimenamos šeimų istorijos, jie tampa ne tik praeities liudininkais, bet ir patikimiausiais pasakotojais.

Juostelės, su kuriais delmonai parišami prie juosmens, buvo audžiamos mediniu prietaisu - tradiciniu skietuku. Džiugina, kad ir šiandien yra meistrių, įvaldžiusių šį senovinį audimo prietaisą. Muziejinių juostelių kopijas gamina audėja Ramunė Našlėnienė. Ypatingai žavi jos atkurta juostelių ornamentų spalvinė gama, kur akcentu neretai tampa netgi vienas siūlelis! Ne veltui juostelės, kaip ir delmonai, buvo didžiausia lietuvininkių kostiumo puošmena.

Kokie mums įprasti daiktai turi potencialo tapti muziejaus eksponatais, ar tam reikia ypatingos istorijos?

Visi seni daiktai, gauti iš vietinių Klaipėdos krašto gyventojų, yra vertingi eksponatai. Kol dar prisimenamos šeimų istorijos, jie tampa ne tik praeities liudininkais, bet ir patikimiausiais pasakotojais. Joks tyrėjas nesugebės apie eksponatą papasakoti taip išsamiai, kaip jo savininkas ar paveldėtojas.

Kokie daiktai, jūsų nuomone, po 100 metų taps vertingais eksponatais, ir kodėl?

Utopinėse vizijose (gal nereikės laukti 100 metų!) yra viltis, kad ateityje muziejuje atsiras galimybė saugiai ir plačiai išeksponuoti šilkinius Klaipėdos krašto moterų drabužius. Tai etnografijos aukso fondas, kurį sudaro daugiausia tamsaus kolorito skaros bei prijuostės. Šie trapiausi, tačiau patys puošniausi XIX a. pabaigos - XX a. I pusės Mažosios Lietuvos moterų apdarai su „muariniais“, „raibuliuojančiais“ raštais dvelkia dvariška elegancija, atspindi šventinį moterų aprangos stilių.

Koks buvo keisčiausias ir smagiausias eksponato kelias į muziejų?

Labiausiai įsiminė etnografinė ekspedicija į Dreižius, kur atokioje, aukštų medžių apsuptoje ūkininkų Reisgių sodyboje visus atvykusius pasitiko viešpataujanti tyla, nustebino gerai išlikę seni sodybos trobesiai.

Visi pasijutome tarsi patekę į praėjusį amžių, kur „gyvenamoji“, „staldas“, didžiulis klojimas nendriniu stogu, šulinys su svirtimi ir net mediniai bičių aviliai atrodė lyg suakmenėję ir vis dar laukiantys amžinybėn iškeliavusių savo šeimininkų.

Tuomet su Reisgių anūkės Inos Editos Kuzmienės (gim. Brinkytės) leidimu nuo palėpės buvo nukelta pirmoji kraitinė skrynia. Vėliau iš sodybos į muziejų buvo nugabentos dar dvi unikalios skrynios su tapytais ornamentais.

Klaipėdos krašto gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų - karus, perkėlimus, kultūros naikinimą. Todėl autentiškų šio regiono kraitinių skrynių, kaip ir kitų eksponatų, išliko nedaug.

Pirmoji Reisgių sodybos skrynia jau restauruota, o kitos dvi dar laukia savo eilės. Restauravimo skyriaus vedėjos Romos Songailaitės ir Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojos, medžio restauratorės Akvilės Poškienės užsidegimas prikelti jas naujam gyvavimo etapui teikia vilčių, kad netolimoje ateityje ir muziejaus lankytojai turės galimybę pasigrožėti, kokia puošni buvo polichrominė senųjų baldų tapyba ir koks nemenkas galėjo būti kaimo ūkininkės kraitis!

Kaip jūsų šeima ir draugai reaguoja į jūsų darbą? Ir ar pavyksta nuo savo veiklos atsiriboti bent laisvalaikiu?

Muziejinės veiklos tęsiasi ir po darbo valandų, kai vyksta ekspedicijos, filmavimai, atidaromos parodos, pristatomos knygos, filmai. Kūrybiniuose procesuose malonu dalyvauti su šeima ir draugais, jausti jų palaikymą, pasijusti neformaliai, o laisvalaikiu itin džiugina kiekviena galimybė pasimėgauti liaudies dainų poetikos tyrinėjimais bei knygų skaitymu.