M.Gražinytė-Tyla: "Muzikams būtina nepamiršti, kad jų darbas - privilegija"

Simfoninio orkestro dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla pelnė ne vieną tarptautinį pripažinimą. Vengrijos tarptautiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse iškovojo pirmąją vietą. Pernai rudenį Vokietijos prestižiniame orkestrinio dirigavimo konkurse pelnė 2-ąją vietą bei ypatingą prizą - koncertą su Mitteldeutscher Rundfunk orkestru. Antrojo kapelmeisterio pareigas Heidelbergo operos teatre einanti mergina su smalsumu laukia naujo įvykio - kitą savaitę jos batutai pirmąsyk paklus Kauno simfoninis orkestras.

- Moterų, vadovaujančių chorams, yra gana nemažai, tačiau simfoniniam orkestrui - retai. Kas paskatino merginą pasirinkti dirigento profesiją?

- Tėvelis Romas - dirigentas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos bei „Aidijos“ choro vadovas. Kai buvau trejų ketverių metų, darželyje nenustodavau verkusi. Pamenu tik, kad nuolat bijodavau, jog mane užmirš ir ten paliks, todėl rišdavau mamytei ant skarų mazgus - priminimo ženklus. Jauni ir jautrūs tėveliai nutarė manęs nebekankinti ir atsiėmė iš darželio. Kadangi neturėjo kur dėti, ėmė vedžiotis drauge į darbą. Taip leidau valandų valandas chorų repeticijose, chorinio dirigavimo (kartais močiutės smuiko) pamokose ir susikroviau nemažą chorinės muzikos repertuarą. Penktąją klasę praleidau „čiurlionkės“ dailės skyriuje. Po metų pasakiau tėvams, kad noriu mokytis tik muzikos. Atsidavimą operai suvokiu ir kaip prosenelio Leonardo Vasiliausko gyvenimo aidą. Jis visą gyvenimą grojo Valstybiniame operos ir baleto teatre trombonu, o išėjęs į pensiją, vis nenorėdamas palikti teatro, dar dirbo bilietų tikrintoju. Aš jį labiau prisimenu ne sėdintį orkestro duobėj, bet pasitinkantį klausytojus prie įėjimo; močiutė kone visas Verdžio operas moka atmintinai, nes užaugo operos teatre. Iš to suvokiu, koks glaudus mūsų šeimos ryšys su opera. Sako, prosenelis svajojo, jog vyriausias sūnus Bernardas, Vilniaus katedros vargonininkas, taptų dirigentu. Nė vienas nežinom, kur ir kaip skrajoja svajonės ir kada jos nutupia ant žemės, randa joje kūną. Šiuo metu operą nurodyčiau kaip sritį, kurioje norėčiau veikti daugiausia, intensyviausiai ir, tikiuosi, vaisingiausiai.

- Ar dėl to, kad esate moteris, nereikėjo įdėti daugiau pastangų įrodant, kad diriguoti orkestrui gali ne tik vyrai?

- Atlikti darbą profesionaliai visuomet sunku. Nelengva profesionalumą pasiekti, jį išlaikyti. Arba, kaip teigė lenkų pianistas Artūras Rubinšteinas, kiekvieną dieną tenka jo siekti iš naujo. Tiek vyrui, tiek moteriai tai - nelengvas kelias. O kai darbas atliktas profesionaliai, skirtumai praranda reikšmę. 2007 m. teko dalyvauti jaunųjų choro dirigentų konkurse Budapešte ir laimėti pirmąją vietą. Po apdovanojimų kalbėjomės su žiuri pirmininke, kuri patarė saugotis, kad nekopijuočiau vyrų dirigentų. Tokia pastaba tąsyk nuskambėjo labai keistai, atrodė, juk niekad nebandžiau, nesistengiau to daryti. Jei merginoms ar moterims dirigentėms tokio kopijavimo pasitaiko, veikiausiai dėl to, kad beveik visi autoritetai, į kuriuos lygiuojamės, yra vyriškosios lyties. Tačiau ką gi reiškia „vyriška“, „moteriška“? Ar ne įdomiau rūpintis aukštesnėm idėjom, kurios bendros visiems?

- Daug metų gyvenate užsienyje. Ką apie Lietuvos kultūrą ir apskritai apie mūsų šalį žino Vakarų Europos gyventojas?

- Apie krepšinį Lietuvoje, Kuršių neriją žino dažnas. Kad lietuvių ir latvių kalbos - vienintelės išlikusios baltų kalbų atstovės, o estų priklauso ugrų-finų kalboms, žino nedaugelis. Pasitaiko inteligentų, girdėjusių apie M.K.Čiurlionį arba net neblogai įsigilinusių į jo kūrybą.

- Kuo visuomenės, valstybės požiūris į menininką skiriasi Lietuvoje ir Vakarų Europoje?

- Menininkams palankus ir naudingas, padedantis, juos remiantis požiūris Vokietijoje, Austrijoje labai susijęs su šių šalių tradicijomis. Italijoje muzikams nelengva. Šveicarija daug investuoja į muziką, stengiasi, kad menai vešėtų palankioje ir juos gerai aprūpinančioje dirvoje; tačiau tradicijos šioje šalyje dar neturi ilgos istorijos, tai atsiliepia bendram kultūriniam kontekstui. Nuo finansinės bazės daug priklauso, nuo vidinių įsitikinimų taip pat. Vienas mano profesorius nuolat kartodavo: „Būti muziku - privilegija.“ Dažnai nelengva. Tačiau muzikams nepamiršti, kad jų darbas - privilegija - būtina. Visiems kitiems būtina žinoti, kad toks malonumas kaip muzika - sunkus, nuolatinio triūso ir prakaito reikalaujantis darbas.

- Kiek žinau, netrukus grįžtate į Lietuvą. Gal galite papasakoti plačiau, kokie darbai sugrąžina į Tėvynę?

- Nuo 2007 m. beveik kasmet grįžtu padirbėti į Nacionalinę moksleivių akademiją. Šis ypatingas darinys apdovanojo ne tik galimybe vis pargrįžti namo ir aktyviai veikti, bet ir daugybe praturtinusių pažinčių. Gabiausių Lietuvos moksleivių sambūris įtraukia, įkvepia, daug išmoko. Vasaros sesijose tenka vadovauti akademijos chorui bei pramokti dirigavimo su muzikos sekcijos moksleiviais. Koncertai su šiuo choru kaskart tampa tikrais vidiniais įvykiais, suvirpinančiais iki sielos gelmių. Tai pasiekti ne visada pasiseka profesionalų pasaulyje. Visgi labai džiaugiuosi, kad į profesionalų Lietuvos muzikinį pasaulį bus proga įsilieti ateinančią savaitę, pirmąsyk koncertuojant su Kauno simfoniniu orkestru. Su džiaugsmu ir smalsumu laukiu šios pažinties, šio naujo įvykio.