Lyg penki žmonės viename ji sugeba suktis darbų ir kūrybos karuselėje. Atradusi tikslą dainininkė pamatė kelią.
Reperiai vadina mama
Paauglystėje įsiurbta hiphopo kultūros žavesio G. Jocaitė ne tik pynėsi afrikietiškas kaseles, nešiojo kepurę plačiu snapeliu, ar vienu periodu laiškus rašė grafičio raidėmis, bet ir ėmė dainuoti ir kurti repo dainas.
Vėliau sekė noras nuspalvinti pilkus Šiaulius – prisijungė prie respublikinio hiphopo festivalio „Laikas“ organizavimo.
Po to – gausybė kitų muzikinių renginių: nuo Šiaulių dienų iki „Šiauliai Jazz“.
„G&G Sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas – Svaras ją vadina mama, nes Penta kasmet organizuoja repo muzikos gerbėjų kelionę į hiphopo Meką – festivalį „Splash!“.
Dabar reperė gyvena Vokietijoje, Frankfurte prie Maino , o į Lietuvą grįžo dalyvauti koncerte.
Muzika – iš kosmoso
– Iš kur atsirado noras kurti muziką?
– Muzikinis talentas, tikriausiai, atėjo su genais – mano tėtis muzikalus. Mama sakė, kad labai daug rėkiau vaikystėje, visi sakydavo: „Bus dainininkė“.
Pradžioje su keliom kiemo draugėm turėjom grupę. Rašiau dainas apie šuniukus, kačiukus... Vaikystėje su puseserėm žaisdavom radijo stotį – įrašinėdavom magnetines kasetes.
Pirmas „gabalas“ gimė man pačiai netikėtai, kaip ir dabar – ateina tarsi iš kosmoso man į smegenis. Nesigėdijau pirmosios muzikos parodyti jaunesniam broliui Martynui, jis padrąsino.
Prieš tai žiūrėjau labai daug muzikinių kanalų, iš ten mokiausi.
– Kodėl ne populiarioji muzika, o repas? Juk Lietuvoje populiaresnės dainuojančios lėlytės?
– Visada ieškojau savo, nežiūrėjau, kaip daro minia. Vieną vasarą stebėjau muzikinį kanalą ištisai – visus vaizdo klipus mokėjau mintinai, net gaudydavau patinkančias dainas ir įsirašydavau. Po to supratau, kad tie video, kuriuos įsirašiau eina į vieną pusę – hiphopą.
Gal todėl, kad lėtesnis ritmas, tekstai gilesni. Bent jau tuo metu buvo. Dabar repas labai iškrypo. Tada tai buvo sielos muzika. Aš pati buvau ir tebesu lyriška, romantiška. Ten visa tai liejasi.
Repas kurį aš pati atlieku kalba apie socialines temas, ne tik apie savo gatvę ir kiemą.
Hiphopas atvedė į Vokietiją
– Ar nebuvo skeptikų, ką čia mergina hiphope veikia? Kai tu pradėjai, merginų reperių Lietuvoje iš vis nebuvo?..
– Ir dabar tas pats! Viena priežasčių, kodėl pradėjau savo naujausią projektą „Lady on the MIC“ ("Damos prie mikrofono"), nes žmonės tik pradeda atkreipti dėmesį į moteris, kurios dainuoja repą. Tenka pripažinti, kad tai vyriška sritis. Projekto idėja kilo, nes norėjau palaikyti kitas moteris, parodyti išskirtinį dėmesį.
Pavyzdžiui, Tarptautinės moters dienos renginiui ieškojau moters didžėjės, nes norėjau, kad visos atlikėjos būtų moterys, tai – be proto sunku. Jeigu ir yra kelios, jos dažniausiai užsakytos 4 mėnesius į priekį.
Kodėl aš iš seniau turiu tiek daug duetų su reperiais vyrais? Todėl, kad buvau bene vienintelė mergina, kuri norėjo tą daryti. Iš tos pusės man labai gerai – nėra konkurencijos.
– Minėjai, kad hiphopas tai gyvenimo būdas. Kiek jo tavo gyvenime?
– Jaučiuosi, kad gyvenu kiekvieną dieną ir kiekvieną sekundę. Visa mano aplinka – hiphopo bendraminčiai. Dėl to labai džiaugiuosi. Hiphopas mane nuvedė iki pat Frankfurto.
Pasirinkau šį miestą, nes ten gyveno didžėjus vokietis, su kuriuo aš susipažinau per hiphopą. Šešerius metus bendravome, nuolat palaikėme kontaktą.
Jam papasakojau, kad po studijų planuoju važiuoti gyventi į Vokietiją, o jis pasiūlė atvykti į Frankfurtą ir padėti įsikurti.
Reikia kitos kultūros
– O kodėl emigravai? Lietuvoje pasidarė per ankšta ar tai daug žemiškesnė priežastis?
– Visų pirma mokėjau kalbą – Vilniaus universitete baigiau vokiečių filologiją. Bestudijuodama laimėjau Vokietijos akademinių reikalų tarnybos mėnesio stažuotę Johanneso Gutenbergo universitete Maince.
Frankfurte jaučiuosi kaip namie. Visą laiką norėjau gyventi užsienyje. Man reikia kitos kultūros, naujų potyrių. Be to, „žiauriai“ dievinu užsienio kalbas. Mokiausi ne vieną ir ne dvi, todėl noriu gyventi tokioje aplinkoje kur kalbą naudoji, o ne pasyviai laikai galvoje.
– Nesijautei svetima tai aplinkai?
– Galimybę važiuoti gyventi į Vokietiją turėjau daug seniau, bet delsiau. Bijojau kažko naujo ir nesiryžau. Galiausiai kai gavau stipendiją ir mėnesio stažuotę, pagalvojau: jei nepatiks, nereikės gi pusę metų sėdėti ir verkti, kaip noriu pas mamą. Per tą laiką mano mąstymas apsivertė.
Niekada nebuvau nusiteikusi prieš Lietuvą, bet norėjau pamatyti daugiau. Nesu tas žmogus, kuris ilgai užsibūna vienoje vietoje. Po dviejų metų čia jau kirba mintis – kur toliau? Svarsčiau, gal vykti į Olandiją, nes olandiškai moku...
Dabar gavau kontraktą su Amerikos muzikos kompanija „True Black Starr Music Publishing“ ir panašu, kad važiuosiu į Ameriką. Turiu vadybininką, kuris rūpinsis mano muzikinių albumų išleidimu, koncertais, bendrais projektais su kitais atlikėjais, reklama. Jie rūpinsis mano tolimesne karjera.
Tai mano gyvenimą vėl apvertė 180 laipsnių kampu. Dievinu šitą dalyką! Man taip būna, jei per daug užsisėdžiu, jau kažko trūksta.
Ieškojo gyvenimo tikslo
– Kaip įsiliejai į Frankfurto ritmą?
– Per pirmus metus gyvendama Vokietijoje ieškojau savęs, mėčiausi ir nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Visą laiką galvojau, kad muzika yra tik mano pomėgis, bet realiai – muzika visas mano gyvenimas, tai kodėl aš turiu save įtikinėti, kad hobis? Kai tai supratau, suvokiau, kad visa kita yra mano hobis, o muzika – mano esybė.
Po šito sprendimo pradėjau rašyti dainas angliškai. Iki tol niekada nemaniau, kad svetima kalba pavyks išreikšti jausmus. Dabar jaučiu, kad ta kalba glūdėjo mano pasamonėje, tik reikėjo ją išleisti.
– Tai po metų nusprendei – viskas muzika yra ateitis. Ir ką darei?
– Parašiau net „Facebook“ – išeinu iš darbo, darysiu muziką. Kažkada tokį užrašą pamačiau ant Andriaus Mamontovo marškinėlių ir įstrigo. Tą ir dariau – sėdau rašyti dainų. Turėjau prikaupusi tiek idėjų, kad gimė daina po dainos.
Kasdien atsibundu su labai geru jausmu: „O, ką šiandien ši diena atneš naujo“. Socialiniai tinklai – aukso kasyklos, jei moki jais naudotis. Gali susipažinti su tiek įdomių žmonių iš viso pasaulio šalių, kur gyvenime negalėtum!
Matyt, esu interneto eros. Internetas man labai daug padėjo. Ten populiarinu savo muziką be jokių didelių išlaidų. Mano muzikos kompanija surado mane internete.
Muzika dar kol kas man neduoda pajamų, todėl turiu hobį – būti sekretore, o popiet privačiai mokau lietuvius vokiečių kalbos.
Dainose užkoduota žinutė
– Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas?
– Kai gaunu muzikinę aranžuotę – garso takelį, klausau, svarstau kokią jis man sukelia emociją, kokią žinutę galėčiau perduoti. Man labai svarbu apie ką rašysiu ir kas klausys tos dainos.
Nesinori rašyti tiesiogiai – aš tave myliu. Tai galima pasakyti tūkstančiais kitų žodžių. Sunkiausia parašyti pirmą sakinį.
– Tavo dainos nėra piktos?
– Pati esu pozityvus žmogus, aplink save stengiuosi palikti gerą emociją. Tas pats su dainomis.
Mokykliniais laikais Šiauliuose dirbau su jaunimo organizacijomis ir viena iš jų užsiėmė savižudybių prevencija. Turėjome keletą paskaitų apie tai, kodėl Lietuvoje tokia sudėtinga situacija.
Iki dabar rašydama dainas stengiuosi pakelti žmogui nuotaiką. Net jei daina liūdna, ji baigsis gerai. Kai tau liūdna, paprastai net mėgaujiesi tuo – klausaisi kažko panašaus. Jei įsivažiavus susikuri dar depresyvesnę būseną, ką gali žinoti, prie ko tai prives? Todėl įdedu saulės spindulėlį, kuris parodo, kad viskas praeis.
– Esi suskaičiavusi, kiek dainų parašei, išleidai į gyvenimą, internetą?
– Daug. Į pirmąsias žiūriu su nostalgija, kad ir kokios jos būtų netobulos. Iš netobulumo jos tapo tobulos, nes tai mano karjeros pradžia. Tos dainos nemirtingos. Po 7-8 metų žmonės man vis dar rašo, atpažįsta iš jų. Pavyzdžiui, „Vaikiškos dienos“ su Ieva Narkute ir broliu Martynu, „Jis ir ji“ su Meškium...
Galvoju ateinantiems koncertams padarysiu senų dainų miksą, kad žmonės jas išgirstų. Negaliu jų pilnai pati atlikti, nes daugelis – duetai.
Viena naujausių dainų – su reperiu Morda MC, gyvenančiu Frankfurte. Jis atėjo pas mane, pasiūlė kartu atlikti dainą, nes yra senas mano gerbėjas. Viskas vyko neįprastai greitai. Po dviejų dienų nuo dainos įrašymo studijoje išėjom filmuoti vaizdo klipo! Vienas kitą pafilmavom, pažįstamas sumontavo, padarė aranžuotę...
Ši daina pakliuvo į Mordos albumą ir, nors nebuvo svarbiausia, surinko daugiau gerbėjų palaikymo nei pagrindinės. Dabar „Youtube“ video peržiūros artėja link 200 tūkstančių.
– Toliau – Amerika?
– Artimiausiuose planuose – kelionė į Niujorką, kur filmuosime muzikinį klipą. Pagaliau supratau, kad viskas sukasi ratu. Mano vadybininkas surado mane per „Lady on MIC“ renginį. Aš dariau gera kitiems, o dabar – man. Viskas suėjo į vieną tašką.
Būna, kad nori daryti, bet nematai tikslo. Kiti sako – kam tu tai darai, juk neatneša jokios naudos, galvok kaip pinigų užsidirbti.
Šio renginio dėka užmezgiau kontaktus su merginomis, kurios organizuoja panašius renginius Amerikoje. Susipažinau su inde, kuri vienintelė reperė visoje Indijoje.
Dabar visiems patariu – reikia klausyti širdies. Nori daryti – daryk. Darbas turi teikti malonumą – jei visą gyvenimą vergausi pinigams, būsi nelaimingas.
Geriau vergauk savo širdžiai – prasmė atsiras, o pinigai ateis.
Rašyti komentarą