Pasak parodą organizavusių Juliaus Jurginio bei Romano Borisovo, produktyviausias menininko laikotarpis susijęs su pajūriu ir pamariu. "Prie vandens Romas atrasdavo įkvėpimą. Kopų smėlis, paukščiai, augmenija, - viskas, kas čia jį supo, padėjo kūriniuose perteikti dvasinę savijautą - ramybę ar agresiją, viltį, tikėjimą ar nuoskaudą... Manau, todėl jo paveiksluose galima įžvelgti ir sakralinės tapybos elementų", - "Vakarų ekspresui" sakė J. Jurginis.
"Pirmiausiai surengėme parodą Nidoje: Romas jautė jai daug sentimentų. Vėliau atsirado galimybė eksponuoti jo kūrybą Vilniuje, taip pat išleisti demonstruojamų darbų katalogą. Dabar Romo darbus gali pamatyti klaipėdiečiai, o po to jie vėl iškeliaus į Vilnių", - pasakojo R. Borisovas.
ROMAS. "Jis mėgo daryti tokius dalykus, kurie anomis sąlygomis atrodė neįmanomi. Romas Dalinkevičius sugebėjo realizuoti daug sumanymų, mokėjo prasiveržti, jei tik matė tikslą. Gaila, kad daug gražių jo idėjų liko neįgyvendinta..." Nuotrauka iš Eglės Tulevičiūtės asmeninio archyvo.
Biografijos štrichai
Romas Dalinkevičius gimė Kaune 1950 m. balandžio 9 d.
1963-1968 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.
1968 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Jo mokytojai buvo prof. Sofija Veiverytė, prof. Kazimieras Morkūnas ir Leopoldas Surgailis.
1973 m. baigė institutą ir atsidėjo kūrybai. Su pirmaisiais darbais dalyvavo respublikinėse parodose.
1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.
1977 m. kartu su Nijole Vilutyte Vilniuje sukūrė kompoziciją "Iš ugniagesių istorijos", taip pat freskas "Audėjos" ir "Šokis" (Alytus, 1980 m.).
1981 m. pradėjo dirbti Dailės institute vyresniuoju dėstytoju.
Ryškūs to meto monumentaliosios dailės darbai - "Teatro gimimas" (Vilnius, Jaunimo teatras, 1980 m.) ir "Krintanti plunksna" (Vilnius, A. Mickevičiaus biblioteka, 1988 m.).
1982-1987 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininko prof. Konstantino Bogdano pavaduotojas, Dailės fondo pirmininkas.
1985 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.
1988 m. suteiktas pedagoginis docento, kiek vėliau - profesoriaus laipsnis.
1989-1993 m., 1995-2001 m. vadovavo naujai suformuotai Monumentaliosios dailės katedrai.
2001 m. lapkričio 3 d., būdamas 51-erių metų, mirė. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse Menininkų kalvelėje.
PAMARYS. Dail. R. Dalinkevičius. 1976 m.
Romas buvo...
Biografijos faktai mažai ką gali papasakoti apie žmogaus gyvenimą. Paprašėme J. Jurginį ir R. Borisovą pasidalinti prisiminimais apie savo bičiulį.
"Romas buvo labai draugiškas su savo aplinkos žmonėmis. Daug kas jo nemėgo, bet tai suprantama: ne visiems patinka žmonės, kuriems pavyksta daugiau pasiekti, - pasakojo R. Borisovas. - Jis sugebėjo realizuoti daug savo ir kitų idėjų, mokėjo prasiveržti kaip buldozeris, jei tik matė tikslą. Gaila, daug gražių jo idėjų liko neįgyvendinta: atgavus Nepriklausomybę, prasidėjo kadrų kaita...
Romas buvo, galima sakyti, savotiškas "avantiūristas", toks Indiana Džounsas. Mes su juo ir skraidėm - su "Jaku", su visom mirties kilpom... Jis buvo užlipęs į TV bokštą, pačią viršutinę aikštelę, kai ten net tvorelės dar nebuvo, ir kokį "kaifą" tuomet jautė! - vėliau man pasakojo.
Jis mėgo daryti tokius dalykus, kurie anomis sąlygomis daug kam atrodė neįmanomi.
Romas buvo veiklus žmogus. Ilgą laiką buvo Dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, Dailės fondo pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kai visa Dailininkų sąjungos viršūnė buvo nušalinta, vadovauti atėjo kiti - ir kitaip. Romas tai sunkiai išgyveno. Nors liko profesoriauti ir vadovauti didžiausiai Vilniaus dailės akademijos katedrai (Monumentaliosios dailės), sulaukdavo tam tikrų oponentų "atakų"... Iš pradžių jas atlaikė, bet po to pasidavė. Paniro į pesimizmą. Kai Romas mirė, vienas iš didžiausių jo oponentų jautėsi kaltas. Daug čia gali pripasakoti... Praėjo jau 16 metų. Prisimenu paskutinius mūsų naktinius pasisėdėjimus. Tada daviau žodį kada nors organizuoti jo darbų parodą.
1984 m. Dailininkų sąjunga įsigijo jachtą "Dailė". Aš buvau jos kapitonas. Romas aktyviai su mumis buriavo, kartu leisdavome laiką Kuršių nerijoje, kartu organizuodavome dailininkų poilsio bazę Nidoje. Paskui buvo pertvarka, chaosas... Dabar yra kaip yra.
Romas, dažniausiai būdamas Nidoje, ruošdavo savo paveikslų "pusfabrikačius" - jis taip vadino, o žiemos metu juos baigdavo studijoje.
Šiuo metu Romo darbai plačiai pasklidę po pasaulį. Mums su Juliumi Jurginiu pavyko dalį paveikslų surinkti, kad galėtume organizuoti parodas. Didžiąją dalį darbų paskolino Romo našlė aktorė Eglė Tulevičiūtė, dalį - dukra Ugnė, dalį surinkome iš draugų...
Romas buvo sielos žmogus.
Tiek..."
DIENA PAJŪRY. 1982 m.
Atsvara
"Likimas lėmė, kad Romo mokytojai buvo Lietuvos dailės metrai - prof. S. Veiverytė, prof. K. Morkūnas (Stasio Ušinsko mokykla) ir L. Surgailis (A. Gudaičio mokykla). Būdami prieškario dailės mokyklos auklėtiniai, jie suformavo savitą R. Dalinkevičiaus kūrybos braižą, - sakė J. Jurginis. - Romo darbuose galima aptikti S. Veiverytės įskiepytą drąsą, ekspresiją, tonų ir pustonių švelnius derinius, K. Morkūno - kūrinio formų dinamiškumą ir L. Surgailio - piešinį ir spalvinį koloritą.
6-7 dešimtmečiais institute buvo labai stiprus, autoritetingas dėstytojų korpusas, pasižymintis ne tik pedagogine, bet ir kūrybine veikla. Jie suprato, kad klasikinės dailės studijos - piešimas, kompozicija, kūno anatomija, spalva - yra būtini pagrindai studijuojantiesiems. Kad tik tai nepriekaištingai išmokęs studentas gali būti profesionaliu kūrėju.
Su Romu susipažinau prieš 40 metų vadinamojoje menininkų Mekoje - Parodų rūmų kavinėje. Susitikdavome parodose, Vytauto Kalinausko, Rimtauto Gibavičiaus ir kitų dailininkų studijose. Intensyvus bendravimas prasidėjo, kai man, kaip kuratoriui, teko nuolatos lankytis Dailininkų sąjungoje, prof. K. Boganui ruošiant J. Mikėno "Pirmųjų kregždžių" skulptūros statybą Neries pakrantėje. Kiek vėliau su R. Dalinkevičiumi teko spęsti dailininkų kūrybinių dirbtuvių steigimo klausimus.
Romas mano atmintyje liko žodžio žmogus. Veržlus, greitai susiorientuojantis, neatidėliojantis reikalų...
Prisimenu vieną smagų nutikimą, susijusį su Romu ir su jachtos "Dailė" atsiradimu. 9-ojo dešimtmečio viduryje dailininkai nusprendė įsigyti jachtą marinistinei kūrybai. Nežinau, kaip, bet K. Bogdanas ir R. Dalinkevičius "pramušė" plaukiojančių kūrybos namų statybą. Tai buvo įforminta Maskvoje, Plano komitete, kaip kapitalinės statybos objektas Lietuvoje, jos statybos išlaidos apmokėtos. Atplukdyta iš Lenkijos, didelė jachta pakrikštyta "Daile". Vieną rytmetį, spalio pabaigoje, sulaukiau Romo skambučio: "Juliau, padėk - atvažiavo iš "Gosplano" didelis viršininkas, nori pamatyti pastatytus plaukiojančius kūrybos namus. Ar galėtum ryt būti Klaipėdoje, padėti mums su Kostu (Bogdanu) parodyti tuos "namus"? Tu turi kapitono diplomą, reikia išplaukti su "Daile" į kanalą ir padaryti pristatymą..." Rytojaus popietę susitikome Smiltynės jachtklube. Svečias labai nustebo pamatęs tokius "plaukiojančius kūrybos namus". Susėdę į "Dailę", išplaukėme iš jachtklubo ir prie laivų kapinių išmetėme inkarą. Kajutkompanijoje atsirado vaisių ir keletas "Baltojo gandro" butelių. Svečias buvo laimingas. Po geros valandos Romas jam nuo denio rodė laivų kapines, ragino grožėtis nuostabiais vaizdais. Dar po valandos iš tikrintojo jau girdėjome susižavėjimo kalbas. Po mėnesio į Dailininkų sąjungą iš Maskvos atėjo padėkos raštas už gerai panaudotas "kūrybos namų statybos" lėšas...
JŪRA IR VAIKAI. 1976 m.
Menininką išaukština jo kūryba - darbai, kurie ir prabėgus dešimtmečiams nepraranda išliekamosios vertės. Nesvarbu, kuriam žanrui ar laikmečiui jie priklauso.
Manau, kad klaipėdiečiai šioje parodoje pajus Romo unikalumą, jo ekspresiją, nostalgiją, jo nepakartojamą spalvinę gamą. Jo kūryba - atsvara dabartiniam visuotinės kultūros nuosmukiui, beprasmiams performansams, instaliacijoms, vienadienės vertės koliažams..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą