Muzikos verslo mitas, kad rokeriai ansčiau ar vėliau grįžta prie savo šaknų - bliuzo, - vis dar gyvas. Galime tai laikyti dar viena miesto legenda arba realybe, tačiau net Iggy Pop išgyveno savo bliuzo periodą su "The Prime Movers". Tai - tas pats kelias, kuriuo nuėjo Jerome Pietri: viena koja bliuze, kita koja - roke, ir niekada to nesigailėjo.
Nuo tada, kai, būdamas 15-os, jis atrado "Rolling Stones", "The Animals", "Pink Floyd" bei "The Who" roko ir bliuzo visatą, Jerome išmaišė kontinentą skersai išilgai su gitara rankose. O susitikimas su Mick Ronson, David Bowie gitaristu, neabejotinai pastūmėjo jį link roko, bent jau keletai metų.
Nuo SOS, jo roko grupės, per "El Diablo the Texas Blues", tada "Jean Louis Murat "Too Bad", "Mažoji Bliuzo Istorija" prasidėjo prieš trejus metus. "Mažąja" ji pavadinta tik dėl muzikanto kuklumo, joje Jerome pasakoja savo bliuzo istoriją. Keliai, kuriais jis mus veda, siekdamas pasidalinti savo patirtimi ir išreikšti pagarbą garsiesiems bliuzo vardams, - tolimi ir platūs.
J. Pietri - metodiška asmenybė. Atskleisdamas techninį meistriškumą jis apnuogina savo sielą ir paliečia auditorijos širdis. "Slide", "dobro", "finger picking" - visa tai technika, kurią jis pasitelkia savo muzikoje, ir, tobulai valdydamas savo instrumentus, suaudžia į bliuzą. Nepaisant profesionalaus muzikanto techninių įgūdžių, Jerome muzikai jausmingumo netrūksta. Toks gebėjimas vibruoti kartu su bliuzu, kaip tai sugeba J. Pietri - retenybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą