"Mano katytės daro tik tai, kas joms patinka"

"Mano katytės daro tik tai, kas joms patinka"

Kovo 10-14 dienomis Lietuvoje gastroliuos Kuklačiovo kačių teatras iš Maskvos (Rusija) – vienintelis toks pasaulyje, pelnęs originaliausio titulą. Apie tai, kaip katės teatre sutaria su šunimis, kaip tampama artiste, kaip katinėliai liūdi ar džiaugiasi, kiek trunka paruošti tokį artistą scenai, kalbėjomės su šio teatro meno vadovu Dmitrijumi Kuklačiovu.

– Kiek gyvūnų šiandien gyvena Jūsų teatre ?

– Maždaug 120 pūkuotų artistų, tarp kurių – ir keturi šuneliai.

– Kačių gerokai daugiau, šuneliams turbūt trūksta vietos?

– Ne, jie gyvena drauge. Turime tik vieną – Artistą, kuris labai nesugyvena su katėmis. Jis toks savarankiškas, toks savimyla, kad galėjo sutarti tik su šunimis. Tad su jais ir gyvena.

– Teko girdėti, kad gaunate labai daug pasiūlymų priglausti vieną ar kitą katinėlį, tačiau dabar artistų į teatrą jau nebepriimate. Kodėl?

– Išties mums labai dažnai siūlo gyvūnėlių, bet neturime tiek daug vietos jiems. Mes ne prieglauda. Pas mus tiesiog nėra tiek daug patalpų.

Nuo tos minutės, kai mes paimame katinėlį, iki jo pirmojo susitikimo su kitais mūsų artistais jis bent mėnesį praleidžia karantine. Ten skiepijamas, jam tikrinamas kraujas, kadangi, paėmus katinėlį gatvėje, mažiausiai 70–80 proc. tikimybė, jog jis yra kokios nors infekcijos nešiotojas. O pas mus gyvūnėliai gyvena kartu. Tad jei mes katinėlį priglaudžiame, jis tikrai turi būti unikalus. Tada jį į namus priima kuris nors mūsų darbuotojas ir po būtiniausių procedūrų naujokas atvyksta į teatrą, ir pradedame su juo dirbti.

– Kiek laiko praeina, kad suprastumėte – kokiam triukui katinėlis tinkamas, ką jis veiks spektakliuose?

– Įvairiai. Kartais savaitė, dvi, o kartais ir pusmetis. Kol bendraudamas su gyvūnėliu supranti, kas jam labiausiai patinka – bėgioti, šokinėti, sėdėti ar judėti. Labai svarbu jokiu būdu netaikyti jokios prievartos. Repetuoti reikia žaidžiant, pamažu mokyti katinėlį nebijoti scenos. Kad scena taptų ta vieta, kur jis gyvena. Joje žaidžia, valgo. Palaipsniui mes įjungiame šviesas, muziką, viską, kas iš pradžių galėtų išgąsdinti gyvūnėlį. Praeina daug laiko, kol jis pripranta prie garsios muzikos, aplodismentų. Kol katinėlis įpranta prie scenos, prireikia metų kasdienių repeticijų.

– Kokio amžiaus jūsų jauniausias ir seniausias artistai?

– Pačiai jauniausiai katytei viso labo pusmetis. Vyriausia jau sulaukė 22-ejų. Ir ji gyvena drauge, nors spektakliuose ir nebedalyvauja. Pas mus daug vadinamųjų pensininkų, kuriems po 18–20 metų. Tačiau visi jie gyvena drauge. Mes niekada gyvūnų neišdaliname, nemigdome. Nes kiekviena katytė mums ne tik artistė, ji artimesnė. Tai daugiau nei draugas, ji šeimos narys, nes gyvena drauge nuo vaikystės. Ir kai jos miršta, išgyvename lyg netekę artimiausio giminaičio.

– 22 metai – tai labai solidus amžius katei. Ji – rekordininkė, ar turėjote ir vyresnių?

– Katė Strelka pas mus pragyveno 25 metus. Ji buvo pirmoji mano tėvo Jurijaus katė. Galima pasakyti, jog ji mane išauklėjo. Labai svarbu, kad gyvūnas visą laiką būtų aktyvus. Mūsų spektakliuose vaidina skirtingi gyvūnai. Ir pamatytumėte katinėlio akis, kai visus aplink imi, o jis turi likti namuose, nes tame spektaklyje, deja, nevaidina. Tenka paimti kartu ir jį... Katytė nori būti reikalinga, jai tai labai svarbu. Kaip ir žmogui – kol jis jaučia, jog yra reikalingas ir svarbus, laukiamas, jis gyvena. Tačiau, kai pajunta, jog niekam nebereikalingas, „sudega“ žymiai greičiau. Tas pats vyksta ir su gyvūnais. Kol katytė jaučia, kad ji reikalinga, ji dirba. Pavyzdžiui, mūsų Černuška tiesiog lėtai pražingsniuoja skambant lyriškai melodijai, sekant prožektoriaus spinduliui. Labai svarbu rasti gabumų, kurie užslėpti mažoje, bet labai geroje ir nuoširdžioje gyvūno širdelėje. Ji dovanoja mums savo meilę, gerumą, visai nereikalaudama nieko sau.

– Pas jus gyvena tiek daug gyvūnų. Ar sunku juos visus prižiūrėti?

– Svarbiausia jiems netrukdyti. Pas mus dirba du veterinarijos gydytojai, kurie stebi gyvūnus. Kartą per mėnesį jie juos apžiūri. Kiekvienas gali susirgti, apninka inkstų akmenligė. Tačiau jei liga netrukdo, katinėliai juda ir vaidina, čia nėra nieko blogo. Neseniai vienam katinėliui nustatė lūpos vėžį. Iš pradžių manėme, kad infekcija, tačiau tyrimai parodė, jog tai vėžinės ląstelės. Vežėme atlikti aštuonias procedūras, švitinome, ir katinėlis jau gyja. Svarbiausia reguliariai tikrinti, laiku nustatyti diagnozę ir tinkamai gydyti.

– Ar lengva sutarti su kate?

– Labai svarbu, kad ji iškart parodytų savo tikrąjį būdą. Apie tai galima spręsti iš judesių. Ir labai svarbu su katyte bendrauti, kad ji tave pažintų, suprastų. Žmogus atpažįsta kitą žmogų daugiau vizualiai, o katės – priešingai. Jos mato kažkokius vidinius bruožus. Jei jūs vidujai agresyvūs, esate blogos nuotaikos, kažkuo sujaudintas, gyvūnai iškart tai jaučia. Jie turi fenomenalią nuojautą.

Vienas įdomiausių kačių fenomenų, kad jos nuspėja vieną ar kitą įvykį. Lig šiol nenustatyta, kaip katės murkia, kaip jos išleidžia šį garsą. Katėje labai daug nepaaiškinamų dalykų. Jei jus aplankė bloga nuotaika – paglostykite katę, ir visa, kas negatyvu, dings. Katės tikrai sugeba panaikinti neigiamą energiją. Man rašo nemažai žmonių, kurie pasakoja, kaip katės juos išgelbėjo. Anksčiau niekada nemaniau, kad šių įvykių tiek daug.

– Kokia istorija įsiminė labiausiai?

– Viena moteris pasakojo, kaip ji išėjo į parduotuvę, esančią kitoje jos namų gatvės pusėje. Ji gyveno pirmame aukšte. Ir staiga stovėdama eilėje pamatė, kaip prie jos pribėga jos katė, kuri turėtų būti namuose, ir puola draskyti jos kojas. Ji parėjo namo ir pamatė, jog paliko įjungtą lygintuvą ir lyginimo lenta jau užsiliepsnojusi. Kaip katė galėjo suprasti, jog būtina perspėti šeimininkę apie gresiantį pavojų, kaip jai pavyko ištrūkti – mįslė.

Dar vieną istoriją papasakojo gelbėtojas. Prie namo griuvėsių jo komanda staiga išgirdo katės kniaukimą. Gelbėtojai puolė kasti, ir griuvėsiuose rado vystykluose spurdantį naujagimį, o ant jo – Siamo katytę. Gelbėtojams paėmus kūdikį, katinėlis pabėgo. Paaiškėjo, jog tai buvo visai svetimas katinas, kuris griuvėsiuose šildė naujagimį net dvi paras.

Galime tik stebėtis ir žavėtis kačių gebėjimu suprasti tai, ko mes net nežinome, ir jų sugebėjimais, slypinčiais tuose mažuose pūkuotuose kamuoliukuose. Aš stengiuosi visiems pasakyti, kad katė – ne šiaip padarėlis, kurį galima pamaitinti, pagirdyti ar paglostyti. Katė gali tapti geriausiu draugu, jei skirsite jai daugiau dėmesio ir meilės.

– Ar yra tekę pyktis su katėmis?

– Katės prisimena viską – bet kokią agresiją, blogą elgesį su jomis. Buvo toks įvykis praeityje. Turėjome katiną Pankratą, kuris spektaklyje iš didelio aukščio šokinėjo man ant peties. Veterinarijos gydytojas paprašė manęs palaikyti Pankratą, kol jis suleis vaistus. Aš paėmiau katinėlį į rankas, gydytojas suleido vaistus, sušėrė tabletes, atrodė, jog viskas puiku. Tačiau vakare, vykstant pasirodymui, Pankrato numeris patyrė visišką fiasko. Aš ištiesiu ranką, laukiu jo šuolio, o Pankratas nusisuko nuo manęs ir nejuda. Prisiminė, kaip aš jį „nuskriaudžiau“. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol mudu susitaikėme.

Katės tokios jautrios, kad negalima jokia, net menkiausia agresija. Ir mano mylimos katytės daro tik tai, kas joms patinka.

Kuklačiovo kačių teatro spektakliai „Didysis CATS SHOW“ vyks:

kovo 10 d. 18 val. – Klaipėdoje, Žvejų rūmuose,

kovo 12 d. 15 val. – Kaune, „Girstučio“ kultūros rūmuose

kovo 13 d. 12 val. ir 15 val. – Vilniuje, Kongresų rūmuose.

kovo 14 d. 12 val. – Šiauliuose, Šiaulių kultūros centre,

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder