Stasa Pjecha - šventinė programa "Laimė"

Solinė Staso Pjechos karjera prasidėjo 2004-aisiais, kai jis pasirodė televizijos laidos „Fabrika zviozd 4“ scenoje. Būtent čia išgirdome jo pirmąjį hitą „Viena žvaigždė“

2007-aisias Stasas ir jo garsioji senelė Edita Pjecha tapo Maskvos juvelyrinio fabriko „veidais“. Vienas seniausių Rusijos juvelyrikos fabrikų neatsitiktinai pasirinko būtent juos: kartų perimamumas, tradicijų tęstinumas pagrindinės ir fabriko ir Pjechų šeimos vertybės.

Stasas Pjecha ne tik puikus dainininkas, jo kūryboje atsirado vietos ir poezijai. 2008-aisiais jis išleido poezijos rinkinį „Golyj“, taip pat vedė TNT kanale TV programą „Cosmopolitan. Videoversija“.

Šiandien dainininko kūrybiniame bagaže tūkstančiai kilometrų gastrolėse, 3 soliniai albumai, šimtai koncertų, radijo eterio ir TV laidos ir milijonai raidžių, kurios sudaro jo duotus interviu.

Jūsų dėmesiui – ištraukos iš Staso Pjechos vaikystės ir muzikinės karjeros prisiminimų

Neprižiūrimas nepilnametis šlaistydavosi po miestą

„Mane nuo mažumės palikdavo namuose vieną, - iš tolo pradėjo Stasas. – Mama, Ilona Bronevickaja nuolat važinėjo į gastroles. Be to, tuo metu ji dar studijavo institute. Tėvo nebuvo, nes man gimus, jiedu netrukus išsiskyrė“. Todėl auklę Stasui neretai atstodavo Ilonos draugai studentai. Kartą kažkuris iš jų atsinešė katiną vardu Žuvis. Išgėrę pamiršo ir paliko jį. Kurį laiką mažasis Stasas žaidė su juo. Vis šiokia tokia gyvastis namuose. Tiesa, neilgai, nes katiną atsiėmė.

„Po kiek laiko vaikų darželyje apsilankė psichologai: rodė gyvūnėlių paveikslėlius ir prašė garsiai pasakyti, kas tai. Kai man parodė katiną, aš ir sakau: „Tai -Žuvis!“. Psichologė baksnodama pirštu į paveikslėlį tvirtino, kad tai katinas ir prašė pakartoti. O aš laikiausi savo: „Ne, tai - Žuvis“. Auklėtojos nusprendė, kad E.Pjechos anūkui su galva negerai.

„Artimiau pradėjau bendrauti su Dita (taip Stasas vadina savo močiutę), kai ji mane, trimetį ar keturmetį, pirmą kartą pasiėmė į gastroles. Didžiulis kolektyvas, kuriame ji dainavo, išmaišė tuometinę SSRS kiaurai ir išilgai. Kartais pavykdavo išvykti ir į užsienio šalis. Per koncertus dažniausiai tūnodavau netoli scenos. O kai kiek paūgėjau, niekieno neprižiūrimas, nusimuilindavau ir šlaistydavausi po miestą“, - sakė jis. Viename jų Stasas susipažino su tokiu pat vaikigaliu tiesiog gatvėje. Jiedu užsiropštė ant koncertų salės stogo ir ėmė mėtyti nuo jo plytgalius tiesiog ant praeivių. Kaip mat prisistatė policininkai, nukrapštė juos nuo stogo ir jei ne žinoma Staso močiutės pavardė, jis būtų atsidūręs nepilnamečių reikalų skyriuje.

Buvo Gerulis, tapo Pjecha

„Kai pradėjau eiti į pirmą klasę, galutinai išsikrausčiau iš mаmos buto Bogatyrsko prospekte. O iki tol su malonumu laksčiau senų namų kiemais, mušdavausi, nuolat būdavau perdrėksta nugara ir sumuštais keliais. Ditai pasirūpinus aš buvau priimtas į Piterio M.Glinkos vardo choro kapelos mokyklą, kur be muzikos disciplinų turėjome lankyti ir bendrojo lavinimo pamokas. Ta mokykla buvo gana toli nuo mano mamos namų, todėl Dita ir nusprendė pasiimti mane pas save. Tuo metu ji pakeitė ir mano pavardę: „Iki 7 metų buvau Gerulis, o po to tapau Pjecha. Beje, ir Stasu buvau pavadintas tik dėl Ditos ambicijų užsispyrimo. Man gimus, mano tėvas, lietuvis, džiazo muzikantas Petras Gerulis, vos nesusipešė, nes norėjo, kad į mano gimimo liudijimą būtų įrašyta „Napoleonas Gerulis“. Jo giminėje tai gana paplitęs vardas: ir senelis, ir dėdės – visi Napoleonai. Tačiau Dita užsispyrė ir tvirtai pasakė „ne“: „berniuką pavadinsime mano tėvo vardu – Stanislavu!“. Ir kaip pjaute nupjovė“. Stasui tekdavo nuo pat mažumės ilgai sėdėti prie fortepijono. Tiesa, grodavo tik „lazdos prižiūrimas“. Nepaisant to, jam visada patiko fortepijono muzika. Dar gyvendamas su mama, jis mėgdavo perbėgti pirštukais per klavišus. Nors ir nesvajojo tapti antruoju Bachu, bet vis tiek norėdavo padaryti kažką panašaus, ką virtuoziškai atlikdavo jo patėvis Jura. „Su juo buvo tiesiog puikūs santykiai ir ilgą laiką aš jį vadinau tėčiu. Iki tol, kol susipažinau su savo tikruoju tėvu, gyvenančiu Vilniuje. Nors Dita ir stojo piestu, nė už ką nenorėjo leisti važiuoti susitikti su juo..“, - teigė Stasas.

Negalėdavo atplėšti akių nuo „raudonojo žibinto“ moterų

Dabar jau žinomas dainininkas S.Pjecha pasakojo, kad su mokyklos choru jis ne kartą koncertavo Vokietijoje ir Šveicarijoje: „Buvau nepaprastai laimingas, kai dienpinigius mums mokėdavo Vokietijos markėmis“. Už juos vaikinas nusipirko ne vieną madinga striukę, sportbačių, žaidimų. „Mūsų mokykloje mokėsi tik berniukai - 150 nutrūktgalvių. Būdavo, kad ir alaus išgerdavome, ir vyno. Kartą Hamburge per pietų pertrauką aš su vienu berniuku užsiropščiau greta augusiais medžiais į senojo soboro patį viršų. Mokytojai ne juokais išsigando, prasidėjo sąmyšis, tačiau netrukus mus nukrapštė atvykusi policija su ugniagesiais. Hamburge aš pirmą kartą apsilankiau ir garsiajame Riperbane, „raudonųjų žibintų“ kvartale. Nors tada man buvo tik dešimt metų, bet godžiai prilipdavau prie stiklo vitrinų, už kurių stovėjo pusnuogės prostitutės. Pora kartų mane nuo tų stiklų atplėšė policininkai, o paskui apskritai išmetė už pakarpos iš Riperbano. Užtat mano vyresni draugai laisvai įeidavo į kazino, gėrė vyną ir pirmą kartą mylėjosi su laisvo elgesio moterimis“, - dalijosi prisiminimais S.Pjecha.

Kai Stasui suėjo 13 metų, kiekvieną vasarą, motinos ir močiutės iniciatyva, būdavo išsiunčiamas į JAV įvairias berniukų skautų stovyklas. Žinoma, jos įduodavo paaugliui pinigų, tačiau ne tiek, kiek gerokai turtingesni tėvai savo vaikams, su kuriais kartu Stasas ir keliaudavo. Jaunas vyras neslepia, kad niekada nepasižymėjo taupumu, todėl jam nieko nereikšdavo išleisti visus pinigus per dvi, tris dienas. „Tada skambindavau Ilonai ir Ditai ir ašarodamas maldaudavau, kad atsiųstų pinigų“, - sakė jis. Ir moterys tučtuojau išsiųsdavo vargšui berniukui pinigų, kad šis nepražūtų svetimoje šalyje.

„Kartą mane išsiuntė į Ameriką vieneriems metams: mokytis anglų kalbos ir papildomai bendrojo lavinimo dalykų, - pasakojo Stasas. – Abi vienu balsu tvirtino, kad visi rusai ir italai bus mano bendraamžiai. Atvykstu aš į Los Andželą, į tą visų išreklamuotą įstaigą garsiuoju pavadinimu „South-Western Academy“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad toje kontoroje nė vieno ruso! Užtat buvo ne mažiau kaip 150 korėjiečių, kinų ir japonų, ir dar pora italų, tikusių man į tėvus. Aišku, su manimi niekas nebendravo. Ten nuolat vyko peštynės, o aš buvau kraštinis, kadangi nieko nesugebėdavau jiems paaiškinti. Puldavau į isteriją ir žliumbdamas kelis kartus per dieną skambindavau Ilonai, Ditai ir prašydavausi namo“.

Stasas sulaukdavo iš močiutės ir antausio

S.Pjecha neslepia, kad pas močiutę gyveno kaip už pečiaus, tačiau ji labai retai pildydavo jo norus ir užgaidas. Žinoma, ji galėjo nupirkti jam, tarkim, gerą dviratį, tačiau reikėdavo jos labai ilgai prašyti, nepriekaištingai elgtis ir įsiteikti jai. Bet jei dėl menkiausios priežasties prasikalsdavo, tai ne tik dviračio, bet ir kitų dalykų matydavo kaip savo ausis.

Užtat jos priekaištų ir moralų prisiklausydavo iki soties! „Būdavo prieinu prie Ditos, prisiglaudžiu ir apkabinu ją. O ji jau žinojo, ko prašysiu. Tačiau turėjau svarų argumentą: „Senele, duok man tą dabar, o kai aš užaugsiu, aprūpinsiu tave viskuo, viskuo viskuo!“. Kartais ji nusileisdavo“.

Nors E.Pjecha ir dažnai važinėdavo į gastroles, tačiau ji suspėdavo kontroliuoti ir savo anūką: kad jis gerai mokytųsi ir būtų teisingai auklėjamas. Todėl, jei Stasas grįždavo namo vėlai arba ką nors ne taip padarydavo arba leptelėdavo, tai ir antausį skeldavo jam, ir į užpakalį įspirdavo.

„Galėjo Dita ir per nugarą užtvožti pirmu po ranka pasitaikiusiu daiktu. Taip pat buvo taikomos ir ekonominio poveikio priemonės: netekdavau kišenpinigių. Užtat po to puldavo glostyti ir taikytis, - neslėpė skaudžių prisiminimų S.Pjecha. – O jau kitą dieną Dita pareikšdavo, kad lupdama mane susižalojo ranką, neva vienos mėlynės, kurios matosi iš po koncertinės suknelės. „Aš negaliu koncertuoti, tu dėl visko kaltas!“, - vėl rėkdavo ji ant manęs“.

Supykusi ji – siaubinga

Nors Stasas ir neneigia, kad buvo išdykęs, neklaužada vaikas, tačiau siusdavo ir nenorėdavo paklusti, kai jam taikydavo visokias sankcijas. „Būdamas 14 metų išeidavau iš namų nieko nepasakęs. Tada Ilona su Dita lėkdavo į miliciją, o po to imdavo manęs ieškoti su šunimis po visą Piterį“, - sakė Pjechų klano atstovas. Taip pat Stasas galėdavo išeiti nepranešęs pas draugą ir gyventi pas jį kelias dienas. O tada jo močiutė pademonstruodavo subtilios diplomatijos meną telefonu. „Dita pradėdavo kalbėti murkiančios katės tonu ir, aišku, aš visada grįždavau namo. Tačiau po tokių dingimų, Dita, nepaisydama pašalinių akių, galėdavo mane prikulti kas tik pasitaikydavo po ranka. Supykusi ji - siaubinga!“.

Kaip ir kiekvienas artistas, kūrybinė asmenybė, taip ir Edita Pjecha neišvengdavo sunkių depresijų. Tada ji užsisklęsdavo savyje ir nieko nenorėdavo matyti akyse, išskyrus... Stasą! Todėl daug dainininkės aplinkos žmonių išnaudodavo berniuką savanaudiškiems tikslams. „Stasikai, nueik pas Editą, mums reikia aptarti kai kuriuos klausimus, o ji – prastos nuotaikos“, - paprašė viena pažįstama. „Kol galų gale aš visas tas ispaniškas intrigas perkandau ir stengiausi kuo toliau nuo jų laikytis“, - sakė S.Pjecha.

Stasas, paklaustas kodėl vadina močiutę vardu, atsakė: ‚Aš dažniausiai į ją kreipiuosi Dita, nes ji pykdavo, jei sakydavau „senelė“. Tiesa, dabar ji su tuo jau susitaikė, nes pavadinu ne tik „senele“, bet ir „senole“, „senučiuke“. O anksčiau tiesiog negalėdavo pakęsti: „Jokia aš jums „senelė“, aš - Edita!“.

E.Pjechos anūkas tvirtino pradėjęs rūkyti mokydamasis dar pirmoje klasėje. „Kaip dabar prisimenu pradėjau nuo „Тu-134“. O kai vasarą atostogavau Karpatuose, tai rūkiau tik vietinės gamybos „Vatru“. Kartą jo persismelkusią cigaretės dūmais striukę užuodė Edita. Nors motina ir patėvis jautė, kad sūnus užtraukia dūmą, bet apsimetė, kad nieko nežino. Užtat Stasui suėjus 14 metų, močiutė Edita asmeniškai leido jam rūkyti. Net duodavo pinigų brangioms cigaretėms, kad visokia bjaurastimi nesugadintų sveikatos ir kad sklistų malonesnis kvapas. „Kai buvau visai mažas, sėdint prie vaišių stalo, duodavo gurkštelėti ir alaus. „Pamėgink, pasakysi patinka ar ne“, - siūlydavo Dita. Aš vaipydavausi, o ji pamokančiai sakydavo: „Acha, nepatinka? Štai taip, negalima gerti!“ Tačiau jau besimokant šeštoje ar septintoje klasėje per šeimos šventes man visada įpildavo šampano“.

Turi kirpėjo gyslelę

Stasui baigus humanitarinę gimnaziją, vaikinas norėjo ne tik daugiau bendrauti su merginomis, bet apskritai pakeisti savo gyvenimą. Todėl baigęs Sankt Peterburgo humanitarinę gimnaziją išvyko vienas į Maskvą ir kurį laiką nutraukė ryšius su namiškiais. Pirmaisiais metais jis pratinosi prie visai naujos aplinkos. Buvo nepaprastai sunku, jautė nostalgiją. Nieko neveikė, o tiesiog sėdėdavo namuose, apsipildavo šaltu vandeniu ir skaitė C.Castanedos knygas. Pradėjo lankyti ispanų kirpimo stilistų mokyklos kursus, kuriuos sėkmingai baigė ir gavo diplomą. Po to įsidarbino žinomoje firmoje „Wella“. Turėjo nemažai klientų. Jie nuolat užsukdavo pas Stasą ir kviesdavosi jį į namus. Aišku, Staso mama ir sesuo net pamiršo kelią į kirpyklas. Tačiau S.Pjecha ir dabar nepamiršta kirpimo verslo, nes mato jame daug perspektyvų!

Dar būdamas 12 metų pradėjo rašyti eiles ir knygeles, mėgino jėgas ir muzikoje. Kurį laiką mokėsi Gnesino mokyklos estrados-džiazo skyriuje. O E.Pjechos muzikos ansamblyje jis atliko kai kurias vyriškas partijas, net kelis solinius sovietmečio hitus. Nors iš tikrųjų S.Pjechos kelias į žvaigždes prasidėjo 2004 metais, kai jis pateko į populiariąją „Fabrika zvezd-4“. Tiesa, iš pradžių jis nepraėjo atrankos. Tik jo motinai, Ilonai Bronevickajai pakalbėjus su šio realybės šou vadovybe, Stasas buvo priimtas.

„Aš neturiu savo muzikos idealų. Man kažkas patinka bet kuriame muzikos žanre. Man patinka Sealas, Craigas Davidas. Taip pat aš mėgstu ir džiazą. Todėl, jei Dievas duos, ir toliau dainuosiu. Taip pat norėčiau puikiai groti fortepijonu, nes norint kurti muziką, dabartinio mano lygio nepakanka. O jei jau kurti melodijas, tai tokias, kad nebūtų gėda prieš šeimos klaną. Nes gėdinti man neleistina!“.

Staso Pjechos vienintelis koncertas Klaipėdoje kovo 10-ąją 19 val. „Švyturio“ arenoje

Bilietus platina Bilietai.lt

Kovo 7-8 dienomis Stasas Pjecha dovanoja 100 nemokamų bilietų visoms moterims ( perkant vieną bilietą, antrąjį padovanosime)