
Kuršių kario kapas: rekonstrukcija (2)
Tęsinys. Pradžia - https://ve.lt/gyvenimas/kultura/kursiu-kario-kapas-rekonstrukcija
Teisingas, archeologine ir istorine medžiaga paremtas mūsų protėvių vaizdinys kuria naują, didžiuotis savo šaknimis įkvepiančią istoriją. Puikiausia edukacija, reprezentacija ir tyrimų laukas.
Seniausias „pacientas“
Norint atkurti įspūdingąjį kuršio kovos peilį, buvo būtina išsiaiškinti, kokia buvo odinėse makštyse įstrigusi ir neišimama jo 387 mm ilgio (ąžuolinė rankena – 108 mm) ilgio geležtė. Tiksliau – jos forma, mat kai kurie kuršių kovos peiliai pasižymėjo ypatingomis geležtėmis: jų briaunos ties smaigaliu paplatėdavo. Kodėl taip darė ginklakaliai?
Galimai dėl to, kad smogiant tokiu ginklu išgaunamas buožės efektas: sunkesnis, daugiau metalo turintis smaigalys sustiprina kertamąją jėgą. Tokie X-XI a. peiliai rasti Laivių kapinyne (Kretingos r.) ir kitur. Tačiau ar turėjo pastorintą smaigalį kretingiškis?
Vienintelis būdas tai patikrinti – peršviesti visą artefaktą rentgeno spinduliais. Kad ir korodavusios, bet peilio makštyse išlikusios geležtės metalo sankaupos meistrams leistų įžvelgti detales.
Pasirašius dokumentus, prieš dešimtmetį kovos peilis iš Kretingos muziejaus fondų iškeliavo į vieną Klaipėdos ligoninę. Medikai, paaiškinus tikslus, geranoriškai sutiko padėti, ir tyrimas buvo atliktas ne tik rentgenu, bet ir kompiuteriniu tomografu. „Dar tokio seno „paciento“ nesame turėję“, - juokavo personlas. Pabrėžtina, jog artefakto analizė gydymo įstaigoje buvo atliekama tik tada, kai nebuvo pacientų.
Peilio rekonstruktorius kalvis Adomas Sviklas išanalizavo rentgeno nuotraukas ir tomografo vaizdus: ne, šįkart geležtė jokio sustorėjimo neturėjo. Jos briauna buvo tokio paties pločio.
Tačiau meistras įžvelgė kitą detalę: prieš 1000 metų ginklą kalęs kalvis geležtės viršutinėje briaunoje, ties rankenos pradžia specialiai plaktuku padarė gumbą. Tokiu būdu medyje įtvirtinta geležinė įkotė laikėsi stabiliau. Gumbas buvo pakartotas ir rekonstruojant ginklą, o įkotė į rankeną įstatyta panaudojant iš sakų, dervos ir smėlio mišinio pagamintus klijus.
Peilio rankenos pabaigoje, kaip ir artefakte, pritvirtintos dvi odinės virvutės su žalvarinėmis įvijomis (šis elementas buvo skirtas ne tik dekorui, bet ir peilio ištraukimui, nes daugumoje radinių į makštis sulindęs beveik visas kotas).
Beje, žalvarines plokšteles juvelyrui Pauliui Rukui reikėjo kniedelėmis prie odos pritvirtinti taip, kad iš makščių vidinės pusės kniedės nebraižytų peilio geležtės.
Toks ginklas buvo pritvirtinamas prie odinio diržo. Deja, jo elementų mūsų kuršio kape nerasta (nukasė darbininkai), tad teko „skolintis“ iš netoliese rasto to paties laikotarpio kito kuršio sagtelę, primenančią žuvelę. Beje, visi kuršių diržai yra labai siauri: apie 1,5 cm pločio.
Trylikos prakeiksmas
Papuošalai – dar vienas iššūkis tiek meistrams, tiek pačiam rekonstruktoriui, nes aprašomas kuršis turėjo didžiausia mįsle tapusia technologija pagamintą lankinę segę. Apyrankių komplektas (jo nešiojimo būdas) iki šiol kelia klausimų.
Pradėkime nuo kaklo papuošalų. Vienas retesnių atvejų (autoriui žinomas tik šis), kai vyras turėjo karolius. Ne bet kokius: su prietaringumo šleifu. Mirusiojo krūtinės srityje rasti trys mėlyno stiklo karoliai: du – statinaitės ir vienas (per vidurį) – rantytas. Iš šonų buvo po dvi žalvarines įvijas.
„Karolis turi dvylika renčių, o tarp jų 11 iškilimų mažesnių ir vieną dvigubo platumo, netaisyklingą iškilimą. Gal būt, nenorėta daryti tryliktojo, kaip negero skaičiaus renčio“, - įžvalgomis dalijosi kapą tyręs I. Jablonskis.
Stikladirbei Daivai Jusiūtei-Tarailienei būtent tokią renčių kombinaciją su tuo specialiai padarytu platesniu iškilimu pavyko atkurti ne iš pirmo karto.
Ant kaklo kuršis nešiojo dvi (tiek rasta kape) arba vieną žalvarinę, savitos formos antkaklę užkeistais galais (taip susisega). Galuose antkaklės – apvalus profilis, tačiau jį nepaprastai subtiliai, tolydžiai keičia rombo forma priekyje. Taigi, juvelyrui Evaldui Babenskui teko meistriškai plaktuku atkurti būtent tokį patį papuošalą.
Jei tik yra galimybė, visada rekomenduojama rekonstruojamo kapo radinius apžiūrėti gyvai, nes net archeologinėse ataskaitose (dar didesnės paklaidos ar netikslumai būna straipsnių iliustracijose) ne visada aprašyta viskas absoliučiai preciziškai. Taip nutiko šiuo atveju: I. Jablonskio brėžiniuose abi antkaklės buvo neornamentuotos, tačiau Kretingos fonduose į rankas paėmus didesniąją paaiškėjo, jog priekinė rombo formos jos dalis yra nuostabiai išpuošta (įkartomis) eglutės formos ornamentu, kuris dar vadinamas Laimos šluotele.
Sunku spręsti, ar kuršis nešiojo dvi antkakles vienu metu, tačiau kape jis buvo palaidotas su abiem. Teisybės dėlei reikėtų paaiškinti, jog kapų inventoriaus atkūrimas nebūtinai reiškia, kad viską, kas kape sudėta, gyvas būdamas kuršis ir nešiojo. Šios genties atstovai itin mėgo simbolines įkapes.
Įkapių atkūrimas – kol kas patikimiausias būdas neinterpretuojant pademonstruoti protėvių materialinę kultūrą.
Tačiau kito patikimo būdo parodyti, kaip atrodė kuršiai, tiesiog nėra: neturime nė vieno „darbo metu“ mirusio ar kovoje žuvusio ir ne kapinyne palaidoto kuršio pavyzdžio. Taigi, remiamasi yra pagrabu, tuo, kas randama kape.
Pažaliavę kaulai
Septynios juostinės apyrankės, užmautos ant vienos, dešinės, rankos. Visos – skirtingos. Šis kapas atskleidė ir svarbią aplinkybę: apyrankės nešiotos ne užmautos ant rūbų, kaip dažnai vaizduojama pristatant rekonstruotus baltų kostiumus, o ant plikų rankų. Kodėl?
„Ant dešinės rankos dilbio porinio kaulelio likučių buvo suvertos septynios žalvarinės apyrankės <...> Dešinės rankos dilbio abu kauliukai, stipriai persisunkę vario oksidu, buvo viduryje tarp apyrankių“, - 1972 m. rašė I. Jablonskis. Taigi, kaulai pažaliavo nuo sąlyčio su metalu (vario lydiniu, populiariai vadinamu žalvariu). Jei apyrankės būtų sumautos ant rūbo, jų vidinėje pusėje liktų prilipę (užsikonservavę, nes varis konservuoja organines medžiagas) tekstilės likučiai (o taip nutiko šio kuršio segių atveju).
Problema: archeologas neaprašė, kokia seka buvo ant rankos sumautos visos 7 apyrankės, tačiau ir čia į pagalbą ateina gyva artefaktų apžiūra.
Visos apyrankės – reguliuojamos, turi tarpus, tad jas gali praplėsti arba susiaurinti. Akivaizdžiai matyti, jog tie tarpai – nevienodi: jie tolydžio platėja.
Kitaip tariant, mažiausią tarpą turėjusi apyrankė buvo arčiausiai riešo, o plačiausia – jau aukščiau, ant dilbio. Užsidėjus šį komplektą ir neužspaudus apyrankių šios krenta. Barška.
Rankos dilbio kaulai buvo pažaliavę: vadinasi, 7 apyrankės nešiotos ant plikos odos, o ne ant rūbo.
Peršasi dar viena teorija, kurią vis labiau akcentuoja rekonstruktoriai juvelyrai: protėviai, kaip mes dabar, apyrankių nenusimaudavo. Kaip žiedų nuo pirštų.
Tai įrodo ir kita aplinkybė: nuolat dėvimos apyrankės savo kraštais trinasi viena į kitą, o būtent tokios ir randamos: nuo ilgo trynimosi jų briaunos būna tarsi nusklembtos.
Sunkiausioji (pastorintais galais, ji veikiausiai nešiota prie riešo) kuršio apyrankė svėrė 118 g. Nepaprasto grožio raveliais, kvadratinėmis smailiadugnėmis duobutėmis, rutuliukų eilutėmis, įkartėlių linijomis buvo juostinė netaisyklingo pjūvio apyrankė. Kitos 5 – kuklesnės.
Segė - galvasopis
Kuršis apatinį (lininį) ir viršutinį (vilnonį) rūbus buvo susisegęs (tam skirtos adatėlės vidinėse pusėse) dviem itin puošniomis segėmis: plokšteline, kiaurarašte sege (dar vadinama Laumės pyne) ir masyvia lankine, laipteline sege.
Laumės pynė – labai būdingas kuršiams plokštelinių, kiauraraščių segių tipas (nemažai rasta Palangos apylinkėse). Šie papuošalai žavi ornamentų gausa ir forma, kuri primena dvi susijungusias širdis. Aprašomo kuršio atvejis – ir vėl išskirtinis: šios segės būdingos IX a., o karys palaidotas šimtmečiu-dviem vėliau. Teorija – paveldėtas papuošalas.
O sermėgai skirta laiptelinė segė tapo egzaminu juvelyrams. Mat ji – išlieta, monolitinė. Paviršiaus pakraščiai puošti ištisai apie 1,5 mm skersinių įkartėlių grandinėle, o likęs paviršius – ištisai 2 mm diametro iškilusiais pusrutuliukais-spurgeliais. Dažniau pasitaiko, kai toks dekoras iškalamas ant sidabro plokštelės, o ši kalviško virinimo (naudojant smėlį) būdu pritvirtinama prie žalvarinės formos.
„Teko sukti galvą... Tūkstančio metų technologijos mums tebėra mįslė. Nusprendžiau iš pradžių vaškiniame modelyje išdrožti kvadratukus, tada juos pašildžiau, ir jų viršūnėlės suapvalėjo, virto spurgeliais. Taip pagaminau monolitinį vaškinį segės modelį, kuris ir buvo išlietas“, - pasakojo juvelyras P. Rukas.
Dar daugiau spėlionių ir krauju aplaistytų versijų susiję su šio Kretingos kuršio kovos kirviu - baisiu, mirtinu ginklu.
Tęsinys – kitame numeryje.
Rašyti komentarą