Liudvikas Haidukas – Kretingos dvaro parko puoselėtojas

Liudvikas Haidukas, vengriškai – Lajos Hajduk, gimė 1856 m. Vengrijos karalystėje, manoma, Budapešte. Susidomėjęs daržininkyste, sodininkyste ir želdininkyste, šių disciplinų pagrindų mokėsi šalia Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos įsikūrusioje Habsburgų dinastijos Šionbruno (Schönbrunn) rezidencijoje, tapo karališkuoju sodininku-planuotoju. <> 

Gabų sodininką-daržininką pastebėjo Vienos apylinkėse poilsiavę Lietuvos didikai. Pirmasis į savo valdas jį pakvietė Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Archyvuose išlikęs dokumentas liudija, kad 1878 m. už darbą kuriant ir tvarkant Rietavo dvaro parką Liudvikui Haidukui buvo išmokėtas 450 sidabro rublių metinis atlyginimas.

Netrukus šį savo profesijos žinovą nusižiūrėjo geras kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių bičiulis, vienas turtingiausių to meto Lietuvos didikų, grafas Juozapas Tiškevičius, 1878 m. ėmęsis Kretingos dvare kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją.

Manoma, kad į Kretingos dvarą Liudvikas Haidukas atvyko apie 1880–1881 m. Čia jam buvo patikėta kurti iš Lentvario perkeltos Tiškevičių rezidencijos aplinką – vasaros ir žiemos sodus, prižiūrėti daržininkystės ir sodininkystės ūkį.

Liudviko Haiduko persikėlimo į Kretingą aplinkybės dar neatskleistos. Galbūt šeimininko pakeitimui įtakos turėjo geresnis atlyginimas, o gal jam apsispręsti padėjo tai, kad grafienė Sofija Tiškevičienė turėjo vengriškas šaknis: jos tėvo Aleksandro Horvato protėviai į Lietuvą ir Lenkiją iš Vengrijos persikėlė 1575–1576 m. drauge su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapusiu Transilvanijos kunigaikščiu Steponu Batoru. 

Kretingos dvare Liudvikas Haidukas netruko prigyti ir ši vieta tapo produktyviausia ir paskutine jo gyvenimo ir veiklos stotimi, kurioje jis praleido daugiau kaip 30 metų, iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Juozapas Tiškevičius paskyrė Liudviką Haiduką savo valdų vyriausiuoju daržininku, kuriam pavaldūs tapo Palangoje ir kituose grafo dvaruose šeimininkavę daržininkai ar sodininkai. 

Kretingoje svarbiausia vyriausiojo daržininko užduotis buvo įgyvendinti vokiečių landšafto architekto Johano Laraso 1879–1880 m. parengtus projektinius žiemos sodo ir mišraus stiliaus parko, ypač parteryje naujai kuriamos prancūziškojo (geometrinio) stiliaus dalies, želdinius ir gėlynus.

Prancūziškojo stiliaus parko dalį sudarė 4 stačiakampiai želdynai, apjuosti ir skaidomi mažalapių liepų alėjų, kurias žmogaus ūgyje sodininko žirklėmis karpė Liudvikas Haidukas su padėjėju. 

Kiekvieno želdyno centre buvo įrengti fontanai, kurių priežiūra ir remontu privalėjo rūpintis vyriausiasis daržininkas. Iš Liudviko Haiduko rašytų atlyginimo lapelių mūrininkui Gotfrydui Koskiui ir skardininkui Leibai Rouzei už fontanų baseinų remontą ir skardinimo darbus sužinome, kad parko fontanai turėjo vardus: trys vadinti Apolono, Gnomo ir Floros vardais. Ketvirtasis, pasak dvare užaugusios arklininko dukters, mokytojos Sofijos Tutlaitės, vadintas Samsono fontanu.

Fontanus dviem žiedais supo žvyruoti pasivaikščiojimo ir apžvalgos takai, tarp kurių Liudviko Haiduko vadovaujami sodo darbininkai sodino gėlynus ir dekoratyvinius krūmus, o šiaurės rytiniame želdyne įkūrė rožyną. 

Dvaro išlaidų knygos liudija, kad 1883 m. rugsėjį parko gėlynams Olandijoje per Klaipėdos verslininką D. Rudnickį buvo nupirkta 100 hiacinto gumbasvogūnių: 40 vnt. raudonų, po 30 vnt. mėlynų ir baltų hiacintų, už kuriuos sumokėta 35,85 markės, arba 17,92 rublio. 

Lapkričio mėnesį sodo darbininkai Antanas Valys, Antanas Banys, Jonas Šeputis su sodo vežiku Leonu Katkumi Prūsijoje (Vokietijoje) išsikasė, parvežė ir parke pasodino 8 krūmus laukinių rožių.

Liudvikas Haidukas įsikūrė dvaro sodybos pietvakarinėje dalyje, prie Akmenos upės kairėje pakrantėse plytėjusių dvaro daržų pastatytame tinkuoto mūro vieno aukšto su pusrūsiais name, kuris ir šiandien vadinamas dvaro daržininko namu. 

Į šiaurę nuo šio namo tebėra apleistas medinis kumetynas – būstas nuolatiniams parko darbininkams, o už jo stūkso sugriuvęs akmenų mūro daržininko tvartas, kuriame buvo laikomi asmeniniams poreikiams auginami gyvuliai, sodo vežiko arkliai ir transporto priemonės.

Į rytus nuo daržininko namo stovėjo stacionarus, ištisus metus naudojamas dvaro šiltnamis su tinkuoto mūro priestatais rytiniame ir vakariniame galuose. 

Jame buvo auginami daigai žiemos ir vasaros sodams. Priestatuose buvo įrengtos krosnys šiltnamiui šildyti, šiltnamių prižiūrėtojo patalpa ir sandėliai inventoriui laikyti. 

Piečiau nuo daržininko namo iškilo mūrinė katilinė, iš kurios buvo šildomi į pietus ir rytus nuo jos pastatyti nauji šiltnamiai. Juose greta įprastų šiam kraštui daržovių ir vaisių Liudvikas Haidukas augino melionus, persikus, abrikosus ir kt. Už šiltnamių plytėjo dvaro daržai ir vynuogynas, kuriame veisėsi vynuoginės sraigės.

Be daržų, vyriausiojo daržininko žinioje taip pat buvo į pietryčius nuo prancūziškosios (geometrinės) parko dalies plytėjęs senas, dar Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio laikais įkurtas apie 7,95 ha dydžio plotą apimantis vaismedžių sodas. Jame 1874 m. augo 194 vaismedžiai: 120 obelų, 70 kriaušių ir 4 apelsinmedžiai. 

Už jo, į pietryčius nuo abiejų kaštonų alėjų sandūros, antrojo tvenkinio pietiniame krante apie 1882 m. Liudvikas Haidukas pradėjo sodinti nedidelį naująjį vaismedžių sodą, apėmusį dabartinės ligoninės teritorijos šiaurinę dalį. 

Vaismedžių sodas su angliškuoju (peizažiniu) ir prancūziškuoju (geometriniu) parku buvo vadinami Vasaros sodu.

Žiemą žaliuojanti vasaros sodo miniatiūra buvo įrengta prie dvaro rūmų apie 1881–1882 m. pristatytame trijų aukštų įstiklintame priestate. 

Šis statinys iš pradžių vadintas Palmių namu (vok. Palmenhaus, lenk. palmiarnia), o vėliau jam prigijo Žiemos sodo (lenk. ogród zimowy) vardas. Už žiemos sodo pastato eksploataciją ir augalų kolekcijos formavimą bei nuolatinę priežiūrą taip pat buvo atsakingas dvaro vyriausiasis daržininkas, darbavęsis jame su savo komanda.

Dvaro daržuose, vasaros ir žiemos soduose augalų priežiūros ir žemdirbystės darbus nuolat dirbo nuo 14 iki 22 merginų ir jaunų moterų, kurioms talkino 1–3 vyrai. 

Šios brigados vyresniuoju ir pagrindiniu vyriausiojo daržininko padėjėju 1883–1884 m. buvo daržininkas Frydrichas Čerkus. Su juo įvairiu laiku 1883 m. antroje pusėje – 1884 m. pradžioje dirbo Ona Abartytė, Ona Ančiūnaitė, Marija Augustaitė, Sofija ir Magdalena Balčiūtės, Petronelė Baužytė, Marija Černikytė, Uršulė Drungilaitė, Magdalena Alšakalytė, Martyna Garjonytė, Marija Gineikienė, Ona Gudaitytė, Janina ir Ona Idzelytės, Ona Jucienė, Ona Jurgutytė, Marija Karpytė, Petronelė ir Barbora Končytės, Ona Kontrimaitė, Barbora Lukaitė, Marija Mockutė, Barbora Peldytė, Juozapa Staponaitė, Domicelė Steponavičiūtė, Janina ir Ona Šilaitės, Ona Zobernienė, Ona Valytė, Marija Vaitkutė, Antanas Bružinskas, Ignacas ir Antanas Klibiai, Jonas Zobernis. 

Dirbama buvo 6 dienas per savaitę, o algą Liudvikas Haidukas suskaičiuodavo kiekvienos savaitės šeštadienį. Daržininkui F. Čerkui už darbadienį mokėjo po 40–45, o moterims – po 20–25 kapeikas. 

A. Bružinskas, abu Klibiai ir J. Zobernis, panašu, buvo pusberniai, nes jiems mokėta tiek, kiek ir moterims (suaugęs vyras gaudavo 50 kapeikų už darbadienį).

Darbininkams po darbų nusiprausti Liudviko Haiduko rūpesčiu už daržininko tvarto šalia Akmenos ir bevardžio jos intako santakos buvo pastatyta medinė pirtis, kuri iki šių dienų neišliko.

Angliškąją parko dalį Juozapui Tiškevičiui praplė tus toliau į rytus, dvaro ganyklose 1882–1883 m. buvo iškasti du dideli tvenkiniai, dvariškių vadinti ežerais. 

Toliausiai į rytus nutolęs tvenkinys tapo atsarginiu vandens rezervuaru ir dvaro galvijų girdykla. Nuo jo palei antrojo tvenkinio pietinį krantą buvo nutiesta požeminė vandentiekio trasa, kuria tekėjo vanduo parko fontanams ir dvaro vandentiekio sistemai. 

Antrasis tvenkinys, prie kurio iškilo šveicariško stiliaus vila, buvo skirtas poilsiui ir rekreacijai. Todėl jo pakrantes Liudvikui Haidukui buvo pavesta apželdinti.

Apželdinimo darbuose dalyvavo nuo 13 iki 25 padienių darbininkų. Vieni darė kuoliukus medžiams parišti, kiti antrojo tvenkinio pakrantėse kasė duobes, treti iš dvaro girios į parką gabeno sodinimui iškastus medžius. 

Sodinami buvo įvairių rūšių, skirtingo dydžio ir amžiaus medžiai, todėl jiems buvo kasamos įvairaus dydžio ir gylio duobės, už kurių kiekvienos iškasimą darbininkams mokėta nuo 1 iki 3 kapeikų. 

Sodinant medžius dalyvavo darbininkai Ignotas Barkauskis, Antanas Butkus, Antanas Degimas, Pranas Dreinys, Jonas Galdikas, Antanas Garjonis, Kazimieras Gedgaudas, Adomas Gindulis, Gerulis Gineikis, Jonas Jokšys, Beneventas Katkus, Kazimieras Katkus, Vincas Lukas, Antanas Lukauskas, Antanas Mačernis, Mykolas Mozaitis, Mykolas Motužis, Benediktas Petkus, Martynas Piopiorskis, Jonas Pocius, Jonas Puodys, Vincas Šalnius, Pranas Valančius, Jonas Vilkas, Pranas Viršilas, Antanas Zapalis, Ignotas Zubė ir Antanas Žukauskas. 

Vien 1883 m. spalio 16–29 d. jie pasodino per 4 tūkst. 200 vnt. medžių. Šie želdiniai, išlikę iki mūsų dienų, susiliejo į vieną visumą su grafų Zubovų laikais prie senojo tvenkinio įkurtu angliškojo stiliaus parku.

Antrojo tvenkinio aplinkos gerovei tvarkyti nuo 1883 m. spalio 9 d. iki lapkričio 20 d. Liudvikui Haidukui padėjo 17–19 padienių darbininkų komanda, kurios du trečdalius sudarė vyrai. 

Joje įvairiu laiku dirbo Juozapas Baužys, Antanas Degimas, Kristupas Domaitis, Pranas Dringelis, Mykolas Živaldas, broliai Gineikiai, Johanas Kakšys, Kazimieras Kavaliauskas, Ignotas Klibys (po algalapiu pasirašo Klibavičiumi), Martynas Kurmis, Mikelis Kurmis, Antanas Lukauskas, Antanas Mačernis, Juozapas Mineikis, Fridrikas Mockus, Pranas Motiekus, Juozapas Narkus, Benediktas Petkus, Augustas Petrikas, Martynas Piopiorskis, Jonas Puodys, Antanas Stonkus, Juozapas Surblys, Juozapas Vainoras, Ignotas Zubė, Pranas Žeimys, Magdalena Alšakytė, Ona Ančiūnaitė, Martyna Garjonytė, Barbora Gervenienė, Ona Jucienė, Ona Jurgutytė, Kotryna Ylakytė, Ona Mikaločiūtė, Marija Vaitkutė ir Ona Zobernienė. Už tvenkinių aplinkos tvarkymą vyrams mokėta nuo 45 iki 50, o moterims – nuo 20 iki 25 kapeikų.

Parko parteryje priešais rūmus buvo supilta kalvelė, kurios viršūnėje Liudvikas Haidukas su darbininkais pasodino užaugusį kaštoną, aplinkui kurį buvo įrengta altana: suoliukas ir stalelis. Netoli šios altanos, priešais paradinį įėjimą, vyriausiojo daržininko komanda įrengė ornamentinį gėlyną. 

Parko kūrimo darbams artėjant prie pabaigos, Liudvikas Haidukas po 1883 m. lapkričio 19 d. susirgo, arba buvo išvykęs, nes nuo lapkričio 21 iki 26 d. atliktiems darbams žiniaraščius pildė vadovavimą perėmę Palangos dvaro daržininkas G. Ringieris ir nežinia iš kur atvykęs daržininkas Johanas Steportas. Prie baigiamųjų darbų vairo Liudvikas Haidukas sugrįžo gruodžio pradžioje.

Reprezentacinei vasaros sodo daliai apšviesti 1883 m. buvo pastatyti 5 elektriniai žibintai, į kuriuos elektros srovė iš dvaro malūno pastate įrengtos pirmosios Lietuvoje vandens ir šiluminės elektrinės tekėjo požeminiais kabeliais. Liudvikas Haidukas buvo atsakingas už elektros žibintų įrengimą. 

Stulpų statymo ir elektros kabelių tiesimo darbams vadovavo dvaro technikas Jonas Keturauskas, o duobių stulpams ir tranšėjų kabeliams kasimo – dvaro matininkas Jonas Šostakas.

Žinia apie Kretingoje atsiradusią pasakiško grožio oazę plačiai pasklido toli už dvaro ir miesto ribų. Vasaros sodu domėjosi ne tik miestelėnai, apylinkės valstiečiai ir bajorai, grafų pažįstami, bet ir Juodkrantės bei Palangos kurortų vasarotojai, nes iki XX a. pr. tai buvo vienintelis arčiausiai jūros esantis parkas.

Dvaro savininkas Juozapas Tiškevičius vasaros sode pasivaikščioti leido visiems norintiesiems. Iš miesto iki jo galima buvo ateiti specialiai iš grafo lėšų 1873–1874 m. palei Vilniaus gatvę nutiestu pirmuoju Kretingoje šaligatviu, sujungusiu dvarą su bernardinų bažnyčia. 

Prie vartelių kabėjusi informacinė lenta skelbė, kad vasaros sode draudžiama vedžiotis šunis, mindžioti veją ir skinti gėles. Norintieji daugiau sužinoti apie augalus, galėjo išsikviesti vyriausiąjį daržininką Liudviką Haiduką, kuris mielai lankytojus vedžiodavo po parką.

Juozapas Tiškevičius griežtai sekė, kad būtų laikomasi lankymosi vasaros sode taisyklių. Pasak dukters Elenos Klotildos Tiškevičiūtės, sykį pamatęs veją mindžiojantį žmogelį, „liepė jį atvesti ir privertė pabučiuoti žolę, kad prisimintų visiems laikams“. Net savo mylimiausioms dukroms grafas griežtai draudė skinti gėles. 

Tai daryti galėjo tik Liudvikas Haidukas, kuris įteikdavo krepšius gėlių į Palangą vasaroti išvykstančioms grafaitėms arba atsiųsdavo vasarotojoms pilnus krepšius gėlių kartu su iš dvaro skalbyklos parvežamais išskalbtais rūbais. 

Sykį vyriausiasis daržininkas pranešė grafui labai nemalonią naujieną: kažkas iš lankytojų parko rožyne nuskabė rožes. Įsiutęs dvarininkas įsakė užrakinti parko vartus ir neleisti pašalinių lankytojų, kol nebus nubausti nenaudėliai.

Kadangi nieks neišdrįso prisipažinti, miesto valdyba surado keletą valkatų, kurie prisiėmė kaltę ir viešai buvo išplakti turgaus aikštėje. Pranešus grafui apie nubaustus niekdarius, šis atlyžo ir paliepė Liudvikui Haidukui vėl atverti vasaros sodo vartus visiems pageidaujantiems jame lankytis.

Liudvikas Haidukas buvo stropus ir labai rūpinosi ne tik savo užaugintomis gėlėmis, bet ir vaisiais, uogomis, daržovėmis. Tuo metu paplito pasakojimai, kad vaisius ir uogas skinančioms moterims jis liepdavo dainuoti, kad jos nevalgytų. 

Tačiau, pasak dvariškių, sodo, daržų ir šiltnamių derliaus pakako ir darbininkėms, nes niekas iš užauginto nebuvo parduodama, o viskas skiriama dvaro poreikiams. 

Grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė prisimena, kad Palangoje vasarojantiems grafams ir jų svečiams Liudvikas Haidukas nuolat tiekė gausybę kriaušių, obuolių, netgi melionų. 

Juos kiekvieną dieną iš Kretingos į Palangą po dvi didžiules pintines, pernertas ant lazdos, pėsčiomis atnešdavo dvi moterys. 

Dvaro kasos išlaidų knygos liudija, kad vasarotojams beveik kasdien merginos iš Liudviko Haiduko komandos liepos mėnesį nešdavo braškes, o vėliau – avietes. 

Per vieną kartą buvo atnešamos 1–2 pintinės, o 1883 m. liepos 30 d. per du kartus – po penkias pintines uogų. 1883 m. vasarą tai darė Sofija Balčiūtė, Marija Karpytė, Domicelė Steponavičiūtė, Ona Valytė, Barbora Peldytė ir Ona Abartytė. 

Pasak Liudviko Haiduko, tik tokiu būdu gabenami vaisiai ir uogos išsaugodavo šviežumą, neprarasdavo savo naudingų ir aromatinių savybių.

Daug rūpesčių Liudvikui Haidukui sukeldavo Palangos dvare vasarojančių grafų ir jų artimųjų vaikų pažintinės išvykos į Kretingos dvarą. Pasak Elenos Klotildos Tiškevičiūtės, „vos atvažiavus į Kretingą, jaunimas grupelėmis išsilakstydavo į visas puse, dažniausiai į vaismedžių sodą. 

Ponas Haidukas, kaip tikras Cerberis, viską saugojo. Kol sergėjo vieną pusę, sulįsdavome į kitą: tai priminė savotiškas varžytuves. Nors ponas Haidukas tvirtino, kad vynuogės dar nesunokę, o persikai ir abrikosai šiltnamyje skirti specialioms progoms, berniukai to nepaisė, landžiojo kur tik įstengė. Vėliau triumfuodami rodė mums pilnas kišenes vaisių kauliukų.“

Vyriausiasis daržininkas buvo atsakingas ir už senojo Palangos dvaro parko, vėliau pavadinto Kurhauzo parku, priežiūrą. Numatytiems senosios dvarvietės aplinkos ir parko tvarkymo darbams vadovavo daržininkas G. Ringieris. 

Nuveiktų darbų žiniaraščius daržininkas teikdavo Liudvikui Haidukui, kuris juos patikrindavo ir, patvirtinęs savo parašu, perduodavo grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos valdos valdybos kasai.

Dvaro dokumentai liudija, kad kasai nurodymus atsiskaityti su darbininkais Liudvikas Haidukas rašė vokiečių kalba. Manoma, kad su grafais ir dvariškiais jis taip pat iš pradžių bendravo vokiškai, nes šią kalbą Vokietijos imperijos pasienyje buvusioje Kretingoje daugelis puikiai mokėjo. Vėliau, ilgesnį laiką praleidęs Kretingoje, kasdieniam buitiniam bendravimui pramoko ir lenkų kalbą.

Jo rašyti dokumentai yra įdomūs tuo, kad savo darbininkių vardus ir pavardes rašydavo jų gimtąja kalba, nesulenkindamas ar nesurusindamas, kaip tai mėgo daryti dvaro valdybos raštininkai. 

Atlyginimų žiniaraščiuose darbininkės Janinos Šilalytės pavardė rašoma Jonkie Szelale (t. y. Jonkė Šėlalė), Petronelės Končiūtės – Petrone Konczale (Petronė Končalė), Uršulės Drungilaitės – Orszole Drungelale (Oršolė Drungėlalė), Petronelės Baužytės – Petrone Bauschale (Petronė Baužalė). Kitų samdytų merginų vardai užrašyti lenkų ir vokiečių kalbose vartota forma: Marija – Maria, Ona – Anna, ir pan. 

Tačiau pavardės išlaiko žemaitišką formą: Lokale (Lukaitė), Garionale (Garjonytė), Jurgotale (Jurgutytė), Karpale (Karpytė), Motzkale (Mockutė), Valale (Valytė), Abartale (Abartytė), Waitkale (Vaitkutė), Czernikale (Černikytė). Ištekėjusių moterų pavardės taip pat rašytos nesuslavinta forma: Geneikene (Gineikienė), Zoberne (Zobernienė), Jucene (Jucienė).

Muziejininkas Juozas Mickevičius teigė, kad Liudvikas Haidukas tarnavo ne tik vyriausiuoju daržininku, bet taip pat grojo dvaro orkestre. Tačiau tai patvirtinančių duomenų kol kas nerasta. Elena Klotilda Tiškevičiūtė savo memuaruose Liudviko Haiduko su dvaro orkestru nesusieja.

Apie asmeninį Liudviko Haiduko gyvenimą žinių neturime. Žinome tik, kad jis buvo viengungis ir visą savo gyvenimą paskyrė mylimam daržininko darbui. Ištikus gerklų džiovai, 1914 m. gegužės 17 d. mirė dvare savo tarnybiniame būste. 

Po pora dienų trukusių šermenų, 1914 m. gegužės 19 d. buvo palaidotas Kretingos katalikų parapijos naujosiose kapinėse šalia grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus. Jo kapas nėra lokalizuotas, nes antkapinis paminklas neišlikęs.